Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žilvinas Šilėnas: Perskirstytojų belaukiant

Šaltinis: 15min
3
Skaitysiu vėliau
A A

Žilvinas Šilėnas Nuolat pasigirsta politikų siūlymų „didinti perskirstymą“. Ką tai reiškia? Paprastai tariant, „perskirstymas“ – tai kai valdžia paima pinigus iš mokesčių mokėtojų ir juos išleidžia.

Dalį pinigų valdžia išleidžia sau (pvz., atlyginimai Seimo nariams, valdininkams ir pan.), tačiau didžioji dalis pinigų išleidžiama pirkti paslaugas mokesčių mokėtojams (pvz., švietimas, sveikatos apsauga). Perskirstymas – tai situacija, kuomet, kur išleisti jūsų uždirbtus pinigus, sprendžia kiti.

Jei dirbate pagal darbo sutartį ir uždirbate 500 eurų „į rankas“, sumokate apie 340 eurų mokesčių. Kur juos išleisti – nuspręs valdžia. Tai – perskirstymas. Jei per mėnesį išleidžiate 300 eurų parduotuvėje – sumokate apie 52 eurus mokesčių. Tai – irgi perskirstymas. Įsipilate benzino už 50 eurų, sumokate 30 eurų mokesčių (akcizą, PVM ir dar kartą PVM už akcizą) – tai irgi perskirstymas.

Ar iš tikro norite, kad politikai, partijos, Seimas, t.y. institucijos, kuriomis, kaip rodo apklausos, dauguma žmonių nepasitiki, turėtų daugiau galios spręsti, kur panaudoti jūsų uždirbtus pinigus?

Jei uždirbate 500 eurų ir juos išleidžiate, tai sumokate beveik 500 eurų mokesčių. Valdžia „perskirsto“ kas antrą jūsų uždirbtą eurą. Paprastai tariant, kur išleisti jūsų kas antrą uždirbtą eurą – sprendžia valdžia. Tai yra daug. Kur dar pusę sprendimų už jus priima kiti?

Aišku, ne visi Lietuvoje dirba ar moka mokesčius. Štai, pvz., pensininkai, išėję užtarnauto poilsio, gauna pensiją. Lygiai taip pat yra žmonių, užsiimančių ne visai legalia veikla ir nemokančių mokesčių. Dėl to, jei skaičiuotume visą Lietuvą kaip vieną didelę šeimą, kuri dirba ir uždirba, tuomet valdžia perskirsto ne kas antrą, o kas trečią eurą.

Taigi, jei valdžia, ar į ją besiveržiantys nori „didinti perskirstymą“, ką tai reiškia mokesčių mokėtojams? Pirmas variantas, gal valdžia sukurs tokią mokesčių sistemą, kad mokantis mokesčius gautų tiek daugiau paslaugų nei nemokantis, kad nemokėti – neapsimokėtų? Būtų nuostabu. Tačiau vietoje to, kad šalintų šešėlinės ekonomikos priežastis, valdžia ir toliau kovoja su pasekmėmis. Apie kovą su šešėline ekonomika girdime jau tiek laiko, kad net nusibodo. O pats šešėlis tapo kone gausybės ragu, kuriame pinigų tiek, kad užtektų finansuoti bet kokiems politikų planams:

– „Lietuva 2020-asiais išsilaipins Mėnulyje!“

– „Bet misijos į Mėnulį labai daug kainuoja, iš kur paimsite pinigų?“

– „Iš šešėlio!“

Antras variantas – įvesti naujus mokesčius. Aišku, nepopuliaru. Tad politikai stengiasi įtikinti mokesčių mokėtojus, kad padidintus mokesčius sumokės kažkas kitas. Sveikuolių susirinkime politikai žada mokesčius nesveikam maistui. Dviratininkų – mokesčius automobiliams. Tiesa, kituose rateliuose žada PVM lengvatą mėsai, ar mokesčių mažinimą naujų automobilių įsigijimui.

Daugiabučiuose politikai tikina, kad nekilnojamo turto mokestį mokės tik tie, kas turi brangius namus. O eteryje postringauja, kad nesąžininga, kad nekilnojamo turto mokestį moka tik prabangių namų savininkai. „Reikėtų ištaisyti šią neteisybę ir įvesti visuotinį būsto mokestį“ – prieina išvados politikas. Tai, kad didžioji neteisybė buvo apskritai įvesti NT mokestį, ar, kad geriausiai neteisybę ištaisytų NT mokesčio panaikinimas, politikas jau pamiršo.

Smagiausias tokios „įvesime naujus mokesčius, bet juos mokės kiti“ proto gimnastikos rezultatas – „automobilių mokestis“ šalyje, kur kas antras gyventojas turi po automobilį. Automobilių neturi iš esmės tik paaugliai ir pensininkai. Beveik visi mokantys mokesčius – automobilius turi. Automobilių mokestį sumokės ne kas kitas, o tie patys mokesčių mokėtojai, kurie ir taip pusę atlyginimo atiduoda mokesčiams.

Jei politikai nori išleisti daugiau mūsų pinigų, kažkam mokesčiai tikrai padidės.

Trečias variantas – plėsti mokesčių bazę ar didinti esamus mokesčius. Jau pernai išplėtus bazę padidinti būsto ar akcijų pardavimo mokesčiai. Padidinus minimalią algą pakeltas sveikatos draudimo mokestis, pajamų mokestis už verslo liudijimą (jau net nekalbant apie eilinį akcizų didinimą). Karaliaus Saulės – Liudviko XIV – finansų ministras Jeanas-Baptiste'as Colbertas mokesčių mokėtojus palygino su žąsimis, kurias reikia nupešti taip, kad būtų kuo daugiau plunksnų, ir kuo mažiau gagenimo. Manau, jis didžiuotųsi mūsų politikų sugebėjimais.

Bet juk mums pastoviai kalama į galvą, kad Lietuvoje „per mažai perskirstoma“. Jei dabar politikai Lietuvoje už jus sprendžia, kur išleisti kas trečią jūsų uždirbtą eurą, jie norėtų spręsti daugiau. Apskritai, „per mažas perskirstymas“ irgi tapo lengvu atsikalbinėjimu į bet kokią problemą. Žmonės nelaimingi, emigruoja – pasirodo, kaltas per mažas perskirstymas.

Paklauskite, ko žmonės važiuoja į kitas šalis? Kad uždirbtų daugiau ir patys spręstų, kur išleisti pinigus? Ar tam, kad už juos nuspręstų valdžia?

Atsakykite sau ir į kitą klausimą. Ar iš tikro norite, kad politikai, partijos, Seimas, t.y. institucijos, kuriomis, kaip rodo apklausos, dauguma žmonių nepasitiki, turėtų daugiau galios spręsti, kur panaudoti jūsų uždirbtus pinigus?

Bet gal iš tikrųjų, palyginus su Europa, pas mus „per mažai perskirstoma“. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje perskirstymas siekia apie 30 proc., ES – vidutiniškai apie 40 proc. Bet velnias slypi detalėse. Lietuvoje pensijos neapmokestinamos, nemažoje dalyje šalių – apmokestinamos. Žinoma, esmės tai nekeičia, bet jei Lietuvoje padidintume pensijas, o po to jas apmokestintume, pensininkas į rankas gautų tiek pat, bet gal išaugtų mūsų „perskirstymo rodiklis“?.

Panašius triukus galima atlikti ir su šešėlinės ekonomikos skaičiavimais. Jei apsimestume, kad Lietuvoje nėra šešėlinės ekonomikos arba jos ne tiek daug (ką, spėju, daro kai kurios šalys), tai per statistinius skaičiavimus mūsų perskirstymo rodiklis irgi šoktų į viršų. Vien per šiuos metodologinius pakeitimus perskirstymo rodiklį galima pakelti iki 34 proc. – tokio lygio, koks yra Jungtinėje Karalystėje, Estijoje ar net daugiau nei Airijoje.

Perskirstymo rodiklis yra vienas iš daugybės ekonominių rodiklių. Išsitraukti vieną skaičių ir juo grįsti visas Lietuvos problemas yra neišmintinga. Imkime paprastą pavyzdį. Kada Lietuvoje perskirstymo rodiklis buvo didžiausias? 2008 – 2009 metais, t.y. krizės pradžia, ir pats jos siautėjimas. Masiniai atleidimai, ekonomikos kritimas į duobę. Kažkaip nekvepia nei gerove, nei teisybe. Išvarykime kokį 100 tūkstančių dirbančiųjų į darbo biržą, iš užsienio pasiskolinkime pinigų jų pašalpoms ir – stebuklas – valdžia kontroliuoja dar didesnę ekonomikos dalį. Tik ar pagerėjo gyvenimas?

Taigi, kai į duris pasibels politikas, ir pasakos apie tai, kaip jis „didins perskirstymą“ paprašykite jo detaliai paaiškinti, ką jis turi galvoje. Dar geriau – pasikvieskite kaimynų – vegetarų, mėsėdžių, užkietėjusių dviratininkų ir automobilių fanų – ir paklauskite, tai kuriems iš jūsų visgi didės mokesčiai. Nes jei politikai nori išleisti daugiau mūsų pinigų, kažkam mokesčiai tikrai padidės.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Komentarai: 3
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min