Deividas Ganusauskas-Mongoliukas teisme: Henriko Daktaro labai bijojau

Iš pradžių šioje byloje buvusio įtariamuoju D.Ganusausko-Mongoliuko statusas pasikeitė į liudininko.

Pelnėsi iš privatizavimo

Teisme jis pripažino palaikęs gana artimus ryšius su H.Daktaru. Šis buvęs piršliu jo vestuvėse, tapo ir dukters krikšto tėvu. Viename kieme užaugę D.Ganusauskas ir jo brolis Rimantas nuo vaikystės buvo pažįstami su H.Daktaru.

D.Ganusauskas-Mongoliukas teisme pasakojo, kad 1991-aisiais iš kalėjimo grįžęs jo brolis Rimantas-Mongolas ėmė artimiau bendrauti su H.Daktaru. Tapo šios grupuotės nariu. R.Ganusauskas, turėjęs įtakingų ryšių, vertėsi privatizacija. Buvo tarpininkas tarp verslininkų, norėjusių pigiai įsigyti valstybės turtą. Už tarpininkavimą gautais pinigais R.Ganusauskas dalindavosi su H.Daktaru.

Teisme liudijęs Mongoliukas tikino, kad brolis buvo gerai apsirūpinęs finansiškai: turėjo nemažai nekilnojamojo turto.

Kerštą kurstė pavydas?

Tačiau netrukus tarp  H.Daktaro ir R.Ganusausko įsižiebė konfliktas. Mongoliukas įsitikinęs, kad Henytė pavydėjo Rimantui. „Jis nekenčia tų, kurie yra už jį protingesni. Daktarui nepatiko, kai žmonės, atėję į „Vilulą“, klausdavo, kur šeimininkas Rimas“, – pasakojo D. Ganusauskas.

1993-iųjų spalį Mongoliukas lydėjo brolį į susitikimą su H.Daktaru. Manyta, kad pavyks išsiaiškinti visus nesutarimus. Dėl viso pikto Rimantas broliui įdavė ginklą. Jis vienas nuėjo pas H.Daktarą, o jo brolis pasodintas sporto salėje. Vienas po kito Mongoliuką prižiūrėjo keli grupuotės nariai – Vidmantas Siaurusevičius, Alvydas Laurinavičius, Vidmantas Gudzinskas.

Liudininkas teisme prisiminė, kad jam buvo įbestas ginklas į galvą. Netrukus jis išgirdo šūvį. Po kurio laiko jam liepta pasiimti brolį ir nešdintis. Savo brolį Mongoliukas rado kruvina galva ir peršauta ranka.

D.Ganusauskas prisiminė, kaip pargabeno kruviną brolį į namus. Į ligoninę ir į teisėsaugą jie nesikreipė. Žaizdas apžiūrėjo tik kažkoks medikas, pats atvykęs į sužalotojo namus.

„Aš jam pasakiau – važiuojame iš čia. Juk matai, kas darosi. O jis netikėjo. Sako: čia Daktarui tik šiaip šizofrenija užėjo, jis manęs nenužudytų“, – prisiminė Mongoliukas teisme. Netrukus po nelemtų įvykių – 1993-iųjų gruodį – jis išvyko į Hamburgą, į Vokietiją. Telefonu dar kalbėdavosi su broliu, tačiau gruodžio pabaigoje prisiskambinti nebepavyko.

Brolis – tabu

1994-ųjų sausį į Lietuvą sugrįžęs D.Ganusauskas niekur nerado brolio. Pasigirdo kalbų, kad jis galėjo slapstytis nuo policijos, todėl ir nepasiekiamas. Mongoliukas prisiminė, kaip į vaiko gimtadienį atvyko ir Loreta Ganusauskienė – jo brolio žmona, ir Ramutė Daktarienė. Tačiau apie dingusį be žinios R.Ganusauską tuomet niekas nekalbėjo.

Tik vėliau L.Ganusauskienė papasakojo apie paskutinį pokalbį su vyru. Tuomet jie buvo susipykę, tačiau per Kalėdas paskambinęs vyras siūlė taikytis. Tačiau jiems bekalbant telefonu moteris išgirdo, kad R.Ganusauskas pasisveikina su Gogiu – Egidijumi Abariu. Žmonai vyras dar spėjo pasakyti, kad „šeima“ nori taikytis. Po to pokalbio R.Ganusausko-Mongolo niekas nebematė.

1997-aisiais Mongoliukas drauge su Vidmantu Siaurusevičiumi-Siauru kalėjo Alytaus pataisos namuose. Ten Mongoliukas iš V.Siaurusevičiaus išgirdo frazę: „Paklausk Daktaro, kur pakastas tavo brolis“.

Bendravo iš baimės

D.Ganusauskas teisme teigė, kad po brolio dingimo jo grupuotė akivaizdžiai vengė ir į savo gretas nepriėmė. Nors su H.Daktaru jis susitikdavo puotose, šeimų šventėse, tai esą bijodamas.

„99 procentai čia sėdinčiųjų bijojo Daktaro, todėl ir sėdi čia“, – teisme aiškino Mongoliukas, rodydamas į būrį kaltinamųjų. Paklaustas, kodėl H.Daktarą kvietėsi į šeimos šventes, jei taip jo bijojo, D.Ganusauskas leptelėjo: „Su Stalinu irgi daug kas bendravo.“

Jis prisiminė ir kitą frazę, ištartą V.Siaurusevičiaus. Vyras kalėdamas prisiminė, kaip kartą su H.Daktaru sukonfliktavo E.Abarius. H.Daktaras jam tada esą atšovė: „Tylėk, arba pasmaugsiu kaip Turistą (Vladimirą Seneckį – iki šiol nerastą grupuotės narį, – aut. past.)"

Liudininkas teisme pasakojo ir apie grupuotės „verslus“: kioskų erą Kaune, spirito varymą, reketą, turto prievartavimą.

H.Daktaras teisme bandė provokuoti Mongoliuką klausdamas, ar ne jo apsaugos firma siūlė „apsaugą“ tuometei įmonei „Dobilas“ bei jos dukterinei kompanijai „Baltorfa“. Teigiama, kad su siūlomos „apsaugos“ pasiūlymu nesutikusios įmonės buvo padegtos.

Mongoliukas šios istorijos neprisiminė. D.Ganusauskui-Mongoliukui paliekant teismo salę, už grotų sėdėjęs H.Daktaras garsiai leptelėjo: „Čia, pas mus – prašau.“