Kaip informuoja Generalinė prokuratūra, ikiteisminių tyrimų metu buvo nustatyta, kad įtariamosios, policijos pareigūnų apklausiamos kaip liudytojos vienoje nužudymo byloje, davė melagingus parodymus. Norėdamos padėti įtariamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, liudijo tų asmenų naudai, nuslėpė kai kurias aplinkybes.
Pareigūnai buvo įspėję apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą, tačiau įspėjimo nebuvo paisoma. Tokius pat melagingus parodymus liudytojos vėliau pakartojo ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorams.
Vienai įtariamajai taip pat teks atsakyti ir už tai, kad ji, sužinojusi apie įvykdytą labai sunkų nusikaltimą – nužudymą, be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui.
Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Mindaugas Rimkus teigia, kad įstatymas numato, jog kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Liudytojais šaukiami asmenys, kaip ir kiti proceso dalyviai, turi įstatyme numatytas teises, kurias proceso dalyviai dažniausiai prisimena ir jomis naudojasi. Tačiau kartais užmirštama, kad įstatymas proceso dalyviams numato ne tik teises, bet ir pareigas bei atsakomybę už jų nevykdymą.
Baudžiamojo proceso kodekso 83 straipsnyje yra numatytos konkrečios liudytojų pareigos ir atsakomybė už jų nevykdymą. Įstatymas numato, kad kiekvienas šaukiamas kaip liudytojas asmuo privalo atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir į teismą bei duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes.
Jei liudytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą arba be teisėto pagrindo atsisako ar vengia duoti parodymus, tokiu atveju jam gali būti taikomos Baudžiamojo proceso kodekso 163 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės, t.y. toks proceso dalyvis gali būti nubaustas iki trisdešimties minimalių gyvenimo lygių dydžio bauda, o Baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejai net ir areštu iki vieno mėnesio.
Didžiausią atsakomybę įstatymų leidėjas numatė už melagingų parodymų davimą, priskirdamas tokią veiką prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų teisingumui. Už melagingų parodymų davimą liudytojas atsako pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį, kurio 1 dalyje, (nesant šią veiką kitų kvalifikuojančių požymių), numatyta, kad asmuo, įvykdęs tokį nusikaltimą, gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba net laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Yra suprantama, kai įtariamieji, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, melagingai nurodo įvykio aplinkybes (nes ir įstatymas tokiu atveju nenumato atsakomybės įtariamajam ar kaltinamajam), tačiau sunku suprasti liudytojus, kurie, neprisidėję prie nusikalstamos veikos padarymo, neturėdami tam rimto pagrindo ar motyvo, duoda melagingus parodymus, kaip buvo ir šiose bylose, perduotose nagrinėti teismui.
Proceso dalyviai, šiuo atveju liudytojai, turėtų suvokti, kad pareigūnai, atliekantys ikiteisminį tyrimą, be pagrindo nekviečia asmenų kaip liudytojų. Pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, gauna duomenų arba iš byloje nustatytų aplinkybių matyti apie tai, kad asmuo, šaukiamas kaip liudytojas, žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių.
Apklausto liudytojo parodymai vertinami su kitomis ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatytomis aplinkybėmis, kurias įvertinus ir paaiškėja, ar liudytojas nedavė melagingų parodymų. Asmenys, duodami melagingus parodymus, turi suprasti ir nepamiršti to, kad patys gali atsidurti teisiamųjų suole.
