Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po akistatos su „Kamaz“ Vilniaus dviratininkas Evaldas Kerulis pasijuto lyg gimęs iš naujo

Suniokotas dviratis
Evaldo Kerulio nuotr. / Suniokotas dviratis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Minti dviratį su vėjeliu mėgstantis vilnietis Evaldas Kerulis neslepia, kad šaligatviu nuo sostinės Šeškinės kalno skriejo apie 50km/val. greičiu. Sunkvežimį „Kamaz“, sukantį iš Ukmergės gatvės dešinėn, vaikinas pamatė per vėlai. Dar akimirka – ir 2 000 litų kainavęs dviratis triokštelėjo po sunkiasvorės mašinos ratais. 15min.lt publikuoja žūties išvengusio Evaldo pasakojimą apie šią laimingai pasibaigusią eismo nelaimę.

Tą karštą penktadienio dieną (gegužės 23-iąją) šių eilučių autorius nutarė nuvažiuoti dviračiu į Vilniaus centrą, ten susitikti su draugais. Pakeliui besidairydamas pastebėjau, jog apie 15.35 val. automobilių spūstis Ukmergės gatvėje, po darbų grįžtantiems į miegamuosius rajonus, buvo jau Šeškinės kalno viršuje.

Žmonės prakaitavo savo vos slenkančiuose automobiliuose, o mane vėsino vėjas. Šyptelėjau jiems. Važiavau vis greičiau. Tiesiog riedėti man nepakako, reikėjo įjungus aukščiausią pavarą minti kiek galiu. Jau įpusėjus nuokalnę, dviračio greitis pasiekė apie 50 km/val.

Važiavau šaligatviu, taigi teko apvažinėti pėsčiuosius, kitus dviratininkus, stebėti kelio nelygumus.

Evaldo Kerulio nuotr./Suniokotas dviratis
Evaldo Kerulio nuotr./Suniokotas dviratis

Tik prieš pat sankirtą su Paribio gatve, priešais ten esančią degalinę, pasukęs galvą pamačiau, jog autobusų juosta važiuoja sunkvežimis. Akies krašteliu mačiau, kad jis rodo posūkį į dešinę. Staigiai pradėjau stabdyti, bet atstumas iki sankryžos buvo vos 10 metrų.

Supratęs, kad sustoti nespėsiu, atleidau priekinius stabdžius ir tyčia virtau ant šono. Tuo metu sunkvežimis „Kamaz“ jau darė manevrą į dešinę (kaip paaiškėjo, manęs jis nematė).

Dviratis slydo tiesiai po galiniais sunkvežimio ratais ir buvo negailestingai sumaitotas, o mano abi kojas išsaugojo sėkmingi keli centimentrai, kurių pritrūko, kad jos būtų pervažiuotos.

Atrodo, pašokau nuo žemės per sekundę, žiūrėjau į dviratį ir nejučia susiėmiau už galvos (ne iš skausmo, o iš gailesčio dėl dviračio).

„Kamaz“ vairuotojas iššoko lauk, išsigandęs žiūrėjo į mane, į dviratį, vėl į mane.

Po poros riebių keiksmažodžių sunkvežimio vairotojas paklausė, kaip aš jaučiuosi.

Net sumikčiojęs paklausė: „Iš kur tu čia atsiradai?!“

Tiesiog parodžiau pirštu į kalno viršūnę.

Po poros riebių keiksmažodžių jis paklausė, kaip aš jaučiuosi.

Jutau lengvą perštėjimą ties alkune ir keliu.

Paklausė, ar turiu kokių pretenzijų.

Galvoje per kelias sekundes praskriejo Kelių eismo taisyklės.

Pamaniau, jei būčiau važiavęs keliu, o ne šaligatviu, galėčiau piktintis, o dabar esu pats kaltas.

„Kamaz“ apgadintas nebuvo, aš pretenzijų neturėjau, taigi apsiėjome be policijos.

Patraukiau dviračio nuolaužas nuo važiuojamosios dalies, palinkėjom vienas kitam geros dienos ir jis išvažiavo.

Mačiau tuos žmones savo automobiliuose, pro kurios, atrodo, vos prieš minutę lėkiau kalno viršuje.

Šiek tiek pastovėjęs supratau, jog man be galo pasisekė.

Supratau, jog sprendimas kristi ant šono buvo geriausias scenarijus, kitu atveju būčiau kartu su dviračiu palindęs po „Kamaz“.

O dabar – tik pora nubrozdinimų, net kraujo nesimatė.

Labiausiai nukentėjo dviratis, nuostolis – 2 000 litų (ir dar apie 1 000 litų investuota per kelis metus).

Sveikų detalių neliko, na, galbūt, padangos.

Penktadienį, tos gegužės 23-iosios vakarą, aš atšvenčiau savo antrajį gimtadienį. Vis kartojau sau, jog bus tų dviračių, nes svarbiausia – sveikata.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min