Raimondas vagiliauti pradėjo ne dėl to, kad jam ko nors reiktų, labai trūktų, bet, kaip jis sako, trūko adrenalino. Pavogęs iš prekybos centro šokoladuką ar dar kokį saldumyną, kiekvienąkart pasigirdavo tuo savo draugams, manė esąs šaunuolių šaunuolis. Jam labai patiko būti dėmesio centre, nenusileisdavęs nė mokytojams, pats provokuodavo konfliktus su jais visos klasės akivaizdoje. Net mergaitėms toks jis labiau patikdavo.
Atlieka bausmę Kauno nepilnamečių pataisos namuose-kolonijoje
Dabar jis atlieka bausmę Kauno nepilnamečių pataisos namuose-kolonijoje. Už ką čia pakliuvo?
Vieną vidurvasario vakarą Raimondas atsiskyrė nuo visos miškelyje lėbaujančios bendraamžių gaujos, drauge su kiek vyresniu už jį, pažįstamu vaikinu nuėjo prie ežero, norėdami gerai primušti ten žuvavusį to paties miestelio gyventoją.
Priekabių ilgai ieškoti nereikėjo – kaipmat vaikinai ėmė pagyvenusį žmogų talžyti lentgaliu. Kai šis jau nebekrutėjo, suprato, jog atliko ką buvo numatę. Ramiausiai, lyg niekur nieko, sugrįžo prie tebegirtuokliaujančios saviškių gaujos. Praeivis, radęs ryte sumuštąjį, neatsistebėjo šių abiejų chuliganų žiaurumu: taip net su gyvuliu nesielgiama. Sumuštasis atrodė pasibaisėtinai, visas kūnas buvo ištisinė gyva žaizda, apsėsta musių kamuolio... Vyriškis sąmonės taip ir neatgavo.
Nepilnamečiai – žiauresni nei suaugusieji
Susidaro įspūdis, jog nepilnamečiai yra žiauresni nei suaugusieji. Kaip laidoje aiškina Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbuotojas Antanas Mačiulis, paaugliams yra sunkiau sustoti, jeigu pradeda mušti. Tai – psichologinė priklausomybė grupei, noras būti lyderiu. Siekis ne tik kad neatsilikti nuo kitų, bet dar ir pranokti visus neleidžia pirmam atsitraukti nuo aukos. Būnant grupėje yra žymiai lengviau nusikalsti, nes vienas kitą paskatina, sąmoningai ar nesąmoningai provokuoja.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė sako, kad reikia pasigilinti, iš kokios paauglys šeimos – patys pirmieji vaiko mokytojai yra jo tėvai. Jeigu vaikystėje, paauglystėje ar netgi kūdikystėje jis buvo niekinamas, iš jo buvo tyčiotasi – tai kur jis galėtų išmokti „normalaus“ bendravimo su kitais?
Paauglys, jeigu bendravimo įgūdžių negauna savo šeimoje, to ieško kitur, kieme, gatvėje. Jeigu tėvų akyse jis dar vaikas, pačiam paaugliui tikrai taip nebeatrodo. Kadangi jis dar nėra suaugęs – suaugusiųjų pasaulis jo taip pat dar nepriima. Nepilnametis, ieško tų, kas jį supranta ir ką jis geriau supranta – ieško bendraminčių. Jeigu susibūrusius bendraminčius vienija sportavimas ar kokie žaidimai – yra gerai, tačiau jeigu jis patenka į linkusių nusikalsti ratą – tada jau kas kita.
Nepilnametis, ieško tų, kas jį supranta ir ką jis geriau supranta – ieško bendraminčių.
Statistika rodo, jog dauguma vaikų, patenkančių į teisėsaugos akiratį yra iš nepilnų šeimų, augančių tik su motina ar tik su seneliais. Tačiau to suabsoliutinti tikrai negalima, tačiau statistiškai pagrįsta išvada.
Jeigu paaugliai elgiasi brutaliai, įžūliai demonstruoja savo panieką vyresniems už juos, ar iššaukiančiai elgiasi netgi su policijos pareigūnais ar mokytojais – reikia pripažinti, jog jau šaukštai popiet, jau pavėluota tam vaikui padėti. Jeigu paauglys į tave spjauna – prieik ir apkabink jį. Drąsiai tuomet galima konstatuoti, jog tas spjūvis rodo, kad vaikystėje ar net kūdikystėje jam trūko šito apkabinimo, dėmesio jam. Kuo labiau jis tos šilumos ilgisi, tuo jis labiau agresyvesnis. Spjauna vėl? Vadinasi jį šimtą kartų reikia apkabinti. Ir tai daryti reikia su geležine kantrybe.
Kiekvienam žmogui reikia pripažinimo. Jeigu vaiką pripažįsta „normali“ aplinka – nuostabu, bet jeigu jį likimas įtraukia į nusikalstamą grupę – jis pripažinimo tikisi sulaukti ten.
Teisininkas Tomas Girdenis aiškino, kad buvimas grupėje dar labiau komplikuoja nepilnamečio padėtį. Jei vienas vagia šokoladuką, o kitas, rodos visai nieko blogo nedaro, o tik stovi sargyboje, kol kitas vagia. Bet baudžiamas jis galvoja, jog nubaustas už „nieko nedarymą“. Vaikas nesuvokia, kad tas „nieko nedarymas“ buvo bendrininkavimas. Negana to, tai dar netgi sunkinanti aplinkybė.
Vaikas nesuvokia, kad tas „nieko nedarymas“ buvo bendrininkavimas.
Statistika rodo, jog net 7 procentai visų išaiškintų nusikaltimų yra padaryti nepilnamečių. Didžioji šių nusikaltimų dalis – vagystės. Vagia iš visur, kur tik jie pasisuka: ne vien iš parduotuvių. Taip pat matyti aiški tendencija – jeigu mažėja smulkiųjų nusikaltimų, tai auga itin sunkių ir smurtinių nusikaltimų.
Net 50 proc. visų nusikaltimų paaugliai padaro grupėse, kai tuo tarpu suaugusieji tik 15-20 procentų. Kuo nusikaltėliai vyresnio amžiaus, tuo ši dalis mažėja. Dabar rimtas išsigelbėjimas tokiems vaikams ar paaugliams yra dienos centrai. Deja, jų labai trūksta.
Ar priimtumėte vaiką iš dienos centro?
Kažin ar mes, „normalūs“, esam pasiruošę vaiką iš skurdžios šeimos priimti į savo ratą – juk jis bus nešvariais rūbais, jis smirdės – jau vien to mums pakaks juo pasišlykštėti ir atstumti, o ne ištiesti pagalbos ranką. Na, o jeigu jo tėvai per dienas geria be pertraukos, jei tas vaikas nežinia kiek laiko nevalgęs, jį ne adrenalino stoka, bet alkis ir troškulys, verčia vagiliauti – ar mes jį priimsime? Ne.
O jeigu jo galvoje dar bus utėlių – nusigręšime nuo jo. Kaip jis parodo savo panieką mums, švariems ir sotiems, o mes atsilyginame tuo pačiu ar net dar žiauriau – su pasišlykštėjimu peržengsime per jį ir nuvingiuosime savo keliais po minutės net pamiršę jo ištiestą link mūsų purviną jo ranką.
