K.J.Lynchas prisiminimus apie darbą Lietuvoje ir kitose pasaulio valstybėse sudėjo į knygą „Nediplomatiški britų diplomato užrašai“, išleistą ir lietuvių kalba. Ji bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje.
Vilniuje dirbęs ir žmoną Leonę sutikęs K.J.Lynchas tikino, kad Lietuvoje nuo dešimtojo dešimtmečio įvyko „fantastiški pokyčiai“.
„Suvokė, kad laukia geresnė ateitis“
– Kokie buvo pirmieji jūsų įspūdžiai atvykus į Lietuvą?
– Tai buvo 1994-ųjų rugsėjis. Žinoma, pirmasis įspūdis buvo Vilnius, kur išlipau iš lėktuvo.
Užsienio reikalų ministerijoje esame apmokomi, todėl šiek tiek žinojau apie Lietuvą, tačiau nesitikėjau to, ką pamačiau. O iš esmės pamačiau miestą, kuris dėl komunizmo politikos ir ekonomikos buvo apleistas.
Tai buvo gana niūrus miestas, tačiau nuostabu tai, kad senamiestis buvo išlikęs senamiesčiu – komunizmas nebuvo jo paveikęs. Tai buvo pirmasis mano įspūdis.
Antrąjį įspūdį padarė susitikimas su žmonėmis, kurių požiūris į nepriklausomybės atgavimą buvo labai optimistinis. Jie žiūrėjo į priekį ir suvokė, kad jų laukia geresnė ateitis. Tai buvo labai pragmatiški žmonės.
Antrąjį įspūdį padarė susitikimas su žmonėmis, kurių požiūris į nepriklausomybės atgavimą buvo labai optimistinis. Jie žiūrėjo į priekį ir suvokė, kad jų laukia geresnė ateitis. Tai buvo labai pragmatiški žmonės. Ir, tiesą sakant, labai jauni žmonės. Jie jau tada gerai kalbėjo angliškai.
– Ar jautėte kokį nors priešiškumą iš politinio elito? Juk ne visi pasisakė už nepriklausomybę.
– Jūs esate visiškai teisi. Turbūt neturėčiau minėti, bet manau, kad tuometinis užsienio reikalų ministras Povilas Gylys nerimavo dėl Vakarų įtakos. Tačiau nebuvo jokio priešiškumo diplomatams: Lietuva turėjo diplomatų kitose šalyse, mes buvo diplomatai jūsų šalyje. Nebuvo jokio priešiškumo tikrąja to žodžio prasme.
Matė labai mažai korupcijos
– Ką tada už uždarų durų apie Lietuvos šansus įstoti į ES kalbėdavo Europos diplomatai ir politikai ?
– Dėl komunistinių laikų ekonomikos jūsų laukė ilgas kelias pasivyti reikiamą lygį. Jūsų bankinė sistema, žemdirbystės sektorius, socialinės rūpybos sistema buvo ES nepriimtino lygio.
Nekalbėjome niekam už nugarų – su Lietuvos užsienio reikalų ministru kalbėjomės, kaip tų dalykų pasiekti. Kaip (Lietuvą) pritraukti į Vakarų – nors nemėgstu to žodžio – stovyklą, priešingą komunizmo, Rusijos stovyklai.
Svarbus klausimas buvo ir įstojimas į NATO, ar NATO galėtų apginti Baltijos valstybes. Visada buvo sakoma, kad NATO negalėtų apginti Vakarų Berlyno, tačiau Vakarų Berlynas išgyveno Berlyno sienos griuvimą ir t.t.
Buvo ir kitų problemų. Ignalinos atominė elektrinė turėjo Černobylio tipo reaktorių. Ir, žinoma, Rusijos traukinių tranzitas per Lietuvą į Kaliningradą. Mums, ir, manau, lietuviams kėlė nerimą tai, kas buvo tuose užrakintuose vagonuose.
– Ar jūs asmeniškai buvote užtikrintas, kad Lietuva gaus narystę ES?
– Neturėjau abejonių, nes, jei atvirai, žmonės buvo labai pragmatiški ir optimistiški. Lietuva narystę gavo 2004 ir 2005 metais – ji atsidūrė ES ir NATO greičiau, nei maniau.
Maniau, kad tai užtruks ilgiau, buvau dėl šito šiek tiek pesimistiškas. Tačiau žinojau, kad galiausiai ten atsidurs.
Politiškai buvo teisinga Baltijos šalims tapti Vakarų dalimi, ir mes to norėjome. Ir, jei atvirai, galiu tai pasakyti, nes jau nebedirbu vyriausybei, tai buvo ir buferis tarp Rytų ir Vakarų, jei vėl būtų atsiradę rimtų problemų.
– Lietuviai skundžiasi, kad Lietuva pati blogiausia šalis, labiausiai korumpuota. O kaip jūs vertinate progresą nuo dešimtojo dešimtmečio?
– Absoliučiai nuostabiai. Korupcija yra įdomus dalykas. Korupcija vyrauja visose šalyse, apima įvairiausias sritis. 1994—1997 metais Lietuvoje, turiu pripažinti, mačiau labai mažai korupcijos. Mačiau jos kitose šalyse, kuriose dirbau.
Lietuvoje įvyko didžiuliai pokyčiai. Senamiestyje gali matyti labai energingą bendruomenę, europietišką kavinių visuomenę, daug demokratiškesnę visuomenę.
Kaip tik aplankiau anytą senjorų globos namuose. Pakeliui mačiau dygstančius daugiabučius – miestas vis dar juda, juda teisinga linkme.
Manau, kad Lietuva bei Vilnius yra geras pavyzdys ir kitoms vietoms, kaip iš kažko nelabai gero tapti labai geru. Pokyčiai yra fantastiški.
Manau, kad Lietuva bei Vilnius yra geras pavyzdys ir kitoms vietoms, kaip iš kažko nelabai gero tapti labai geru. Pokyčiai yra fantastiški.
– Rašėte, kad Lietuva buvo okupuota, bet ne užkariauta. Ką turėjote omeny?
– Atėję okupantai uždraudė jūsų kalbą. Tačiau jūs išsaugojote kalbą, sovietai katedrą pavertė muziejumi, bet vos jiems išėjus atkūrėte katedrą. Jie (okupantai – red. past.) atėjo, tačiau neužkariavo mentaliteto, šalies psichologijos, jie nesunaikino kalbos.
Pasaulėžiūrą pakeitusi karjera
– Per diplomato karjerą matėte tikrą skurdą, represyviausius režimus. Kaip tai pakeitė jus kaip žmogų, jūsų pasaulėžiūrą?
– Skurdas Bangladeše devintajame dešimtmetyje buvo gana šokiruojantis. Galėjome skirti paramą, kaip skyrė Afrikos šalims, tačiau mano kaip diplomato darbas taip pat buvo įtikinti tų šalių vyriausybes nebūti korumpuotomis, kad joms reikia demokratinių procesų, kiek įmanoma mažinti skurdą. Kiekviena pasaulio šalis gali tai padaryti ir be paramos.
Mane paveikė labai dideliame skurde gyvenantys, įvairių deformacijų turintys vaikai.
Apskritai mano karjera privertė mane galvoti apie dalykus globalesniu būdu. Kartais žiūriu ir galvoju: „Tam žmogui nėra labai gerai.“ Tačiau tada pagalvoju, kad jam modernioje Anglijos visuomenėje – visai neblogai, palyginus su tuo, kas būtų, jei jis tokios būklės gyventų Afrikoje ar Bangladeše.
Keliavimas po pasaulį pakeičia pasaulėžiūrą. Manau, kad labiau priimu skirtingas kultūras, tikėjimus, religijas, mėgstu skirtingas kalbas ir skirtingas istorijas.
Per mano 38 darbo metus pasaulis ne pernelyg pasikeitė – nepagerėjo: vis dar turime problemų Vidurio Rytuose, skurdą Afrikoje. Atsirado naujų dalykų – klimato kaita, Indijos ir Kinijos iškilimas, kuris gali būti blogas arba geras.
Humoras padeda ir diplomatijoje
– Jūsų knygoje netrūksta humoro. Ar humoras padeda diplomatijoje?
– Taip. Yra daugybė knygų apie aukštąją diplomatiją, politiką, sankcijas, Jungtines Tautas, ES, NATO, Irano ir Irako karus ir t.t. Ir jos yra labai svarbios, tačiau aš nusprendžiau į tai įdėti šiek tiek humoro.
Kai kuriose situacijose humoro jausmas padeda. Kai deriesi ar kalbi su kitais diplomatais, užsienio reikalų ministerijomis, humoru gali pralaužti ledus. Humoro jausmas yra vienas dalykas, kuris mus visus, išskyrus turbūt šiaurės korėjiečius, vienija.
– Britų humoras yra unikalus – gerąja prasme. Ar dirbdamas Lietuvoje dėl jo patyrėte nesusipratimų?
– Daug šalių negali suprasti savęs nuvertinimo. Mes esame linkę save kritikuoti, juokauti apie save labiau nei kitų tautų atstovai.
Manau, kad kiti žmonės galvojo: „Kodėl jis iš savęs tyčiojasi?“ Tačiau aš to nedariau, tai buvo bendravimo būdas. Tai nepakenkė bendravimui, tačiau kartais žmonės žiūrėdavo ir klausdavo: „Kodėl save kritikuoja?“ Todėl britų humoras unikalus.
Britų visuomenėje turime ir kitą problemą. Mes labai jautriai reaguojame į gėdos prisidarymą. Jei padarome ką nors, ką laikome šiek tiek gėdinga, iškart bandome tai pridengti. Atsiprašinėjame ir atsiprašinėjame.
Iššūkių kelia ir socialiniai tinklai
– Kaip keičiasi diplomatų vaidmuo šiandieniniame pasaulyje? Jei apskritai keičiasi.
– Taip, keičiasi. Senais laikais buvo dvišalė diplomatija tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės, o dabar turi NATO ir ES – daugiašalę diplomatiją, apimančią daug skirtingų šalių. Pamažu tampame ekspertai daugybėje skirtingų sričių.
Didelėje ambasadoje Vašingtone turime daug ekspertų, tačiau jei esi mažoje ambasadoje, pavyzdžiui, Senegale, ir joje yra du ar trys diplomatai, jei turi labai gerai išmanyti prekybą, klimato kaitą, ir, deja, tokius dalykus kaip kovą su terorizmu ir t.t.
Vietoj darbo vien su dvišalėmis sutartimis, visi mes esame ruošiami turėti vis daugiau įgūdžių, sugebėti kalbėti apie tuos įgūdžius. Tačiau jau trejus metus nebedirbu šio darbo, galėjo pasikeisti ir daugiau dalykų.
– Ar socialinius tinklus laikote iššūkiu diplomatijai? Matome, kaip prezidentai kitoms šalims grasina tviteryje.
– Visi žinome, apie ką kalbama. Diplomatai atsibudę ryte tiesiog nesako „darykime taip“. Jie susisiekia su Užsienio reikalų ministerija ir prašo patikslinimo, pasitikrina faktus.
Žinome, kad egzistuoja melagingos naujienos, kad į paskyras gali būti įsilaužta, todėl staigiai nereaguojame į mūsų prezidento ar lyderio tviterio įrašą. Jei nusprendžiame kažką daryti, patikriname kartą ar du.
Tačiau socialiniai tinklai tam tikra prasme veikia. Lyderiai ir diplomatai jais naudojasi, nes jie yra labai naudingi bendraujant staigiai ir tiesiogiai. Tačiau kartais reikia atidžiai stebėti, kad įsitikintum, jog sakoma tai, ką iš tiesų norima pasakyti.
Kartais dalykai būna pasakomi neapdairiai, ir diplomato darbas yra padaryti, kad tai skambėtų geriau. Sakome, kaip tai vadina kolegos, kad „mes iš tiesų neturėjome to omenyje“.
– Ką patartumėte Lietuvoje dirbantiems diplomatams naujokams?
– Atvykę į kitą šalį ne vien sėdėkite prie kompiuterio ir skaitykite elektroninius laiškus ar žiniasklaidą, neapsiribokite vienu kokteilių vakarėliu. Jei kalba yra jums svetima, darykite viską, kas įmanoma, jei tik vyriausybė turi pinigų, kad ją išmoktumėte.
Susitikite su žmonėmis, bet ne tik su aukščiausio rango diplomatais, aukščiausio rango vyriausybės bei opozicijos nariais. Kalbėkitės su vyrais ir moterimis gatvėje.
Fantastiškų žinių gavau iš taksi vairuotojų – kalbėkitės su jais. Jie važinėja po visą miestą, vežioja visus – nuo kavinukės darbuotojo iki žvaigždžių ar vyriausybės atstovų.
Nauji diplomatai, nesėdėkite už kompiuterio, domėkitės kultūra ir istorija, išmokite kalbą. Eikite ir kalbėkitės su visais visuomenės nariais.
