Jeigu tikrai nori – galima

Ji žengė tik kelis žingsnius, bet labai konkrečius. Įvedė visų valstybinių įstaigų ir užsakymų elektroninę stebėseną. Dabar kiekvienas valstybinės įstaigos veiksmas, susijęs su pinigais, net jeigu tai tik keliolikos dolerių suma, ir nesvarbu, ar jį atliko ministerija ar kukli policijos nuovada, tą pačią sekundę pasirodo kompiuterių ekranuose. Kiekvienas gali pamatyti. Pilietis gali patikrinti, kur ir kokiam tikslui išleido pinigus, pavyzdžiui, jo rajono komunalinės tarnybos. Anksčiau, kai įstaiga pirkdavo, sakysim, didelę partiją kompiuterių, užsakymą laimėdavo firma, kuri valdininkams į kišenę pasiūlydavo daugiausia. Dabar tai daryti sunku, nes ekrane matyti, kokias kainas siūlė konkurentai, ir visos kitos konkurso ar pirkimo sąlygos. Jeigu kuri nors firma buvo neteisėtai apeita, jos specialistai ir žurnalistai tai gali lengvai įrodyti.

Naujoji Ekvadoro vyriausybė supranta, kad tos dvi elektroninės sistemos padeda spręsti korupcijos problemą, bet galutinai jos nugalėti dar negali.

Vėliau dar buvo įvesta elektroninė stebėsena, leidžianti bet kam ir bet kada pasižiūrėti, kaip skirstomos BIUDŽETO lėšos. Anksčiau savivaldybių valdininkai kaulydavo iš Finansų ministerijos subsidijų. Kartais pamatuotai, o kartais savanaudiškais tikslais. Nauja sistema reikalauja parengti ir internete paskelbti konkrečią paraišką ir jos vykdymo planą. Tada bet kas, konkurentai ypač, gali pasidomėti, kuri paraiška buvo patenkinta, kiek pinigų paskirta, į kurias sąskaitas pervesta, kaip paraiška vykdoma. Informacija atvira visiems, kaip kelių rodyklė sankryžoje.

Naujoji Ekvadoro vyriausybė supranta, kad tos dvi elektroninės sistemos padeda spręsti korupcijos problemą, bet galutinai jos nugalėti dar negali. Nes reiškinio šaknys gilios – jos žmonių sąmonėje. Kaip ir buvusios carinės Rusijos teritorijoje, Lotynų Amerikoje kyšininkavimas eina iš kartos į kartą. Tai jau seniai tapo gyvenimo būdu. Duodantysis kyšį širdies gilumoje juokiasi iš imančiojo, negerbia jo, dažniausiai paslapties nelaiko, nuo kitų neslepia, kad davė. Bet jis pats niekuo ne geresnis. Pirma proga paims pats.

Todėl Ekvadoro valdžia neapsiriboja vien elektronikos naudojimu. Valdžios žmonės eina į universitetus, net į vidurines mokyklas ir pavyzdžiais aiškina dar nesugadintam jaunimui apie korupcijos žalą visiems. Aiškina ne šiaip gražiomis kalbomis, o pasakoja, ką vyriausybė jau padarė. O padarė ne taip jau mažai. Patraukė teismo atsakomybėn keliolika stambių valdininkų, ėmusių užmaskuotus kyšius už pagalbą gaunant riebius užsakymus galingai naftos kompanijai „Petroecuador“. Iki tol niekas tos kompanijos nedrįsdavo net liesti.

Štai tada jaunimo akys užsidegė. Tada jis patikėjo, kad vyriausybė problemos imasi rimtai.

Dar. Visi stambūs valdininkai kas pusę metų turi viešai, prieš publiką ir žurnalistus atsiskaityti, papasakoti, ką padarė arba ko padaryti dar nepavyko ir kodėl. Korupcija Ekvadore pastebimai sumažėjo. Pasirodo, jeigu tikrai nori, tai galima daug ką padaryti.

Naujoji Lietuvos valdžia – vis dar nauja – atrodo, nuoširdžiai nori, kad padėtis pagerėtų. Nesivaržo ir savo išlaidas ir atlyginimus kapoti. Atkūrė įstaigą labai gražiu pavadinimu „Saulėlydžio“. Tik ta saulutė kažkodėl vis nesileidžia ir nesileidžia.

Norėčiau, kad valdžia žinotų – mums labai nusibodo. Darykite ką nors. Bent tiek, kiek ta nedidelė indėnų valstybė padarė. Juk Lietuva kompiuterių turi daugiau negu Ekvadoras. Jų yra kiekvienoje aukštojoje ir vidurinėje mokykloje, klubuose, viešbučiuose, savivaldybėse, nekalbant jau apie ministerijas ir kompiuterių kavines. Ir jau sunku rasti žmogų, kuris nemokėtų kompiuteriu naudotis arba bent negalėtų paaiškinti savo močiutei ir tėveliams, kas kur darosi, kaip ir kodėl. Atsirado galimybė visai naujai demokratijos formai. Nebijokime jos. Nes jūsų rankos, ponai Vyriausybės nariai, dar švarios.