Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aliaksandro Lukašenkos sistema: kaip lobstama iš baltarusių kišenės

Aliaksandras Lukašenka
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Aliaksandras Lukašenka
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš dvidešimt metų Aliaksandras Lukašenka išrinktas Baltarusijos prezidentu. Jis – ilgiausiai savo poste išsilaikęs Europos prezidentas. Yra sakančių, jog A.Lukašenka to pasiekė derindamas socialinį teisingumą ir autoritarizmą. Griežtas, bet teisingas. Mūsų tyrimas, kaip juda Baltarusijos valdžiai artimiausio elito pinigai, rodo, kad klaidingesnio požiūrio būti negalėtų.

A.Lukašenka ir jo bendrai Baltarusijoje sukūrė kleptokratiją, panašią į tą, kuri egzistuoja Rusijoje, tik mažesnio masto. Kleptokratai Baltarusijoje susiduria su mažesniu pasipriešinimu ne todėl, kad žmonės ten gyvena geresnėmis sąlygomis, bet todėl, kad represijos ten žiauresnės. Nepaisant Europos Sąjungos (ES) sankcijų, stambieji baltarusių verslai tvarkomi naudojantis ofšorinių kompanijų raizgalyne. Jie vagia iš paprastų baltarusių jų gerovę.

Būdama tokio dydžio, kaip Didžioji Britanija, ir turėdama tiek gyventojų, kiek jų turi Belgija, Baltarusija sulaukia mažiau dėmesio nei Andora, mažutė Pirėnų kalnų valstybė-miestas. Bent jau internete. Tačiau situacija greitai kinta. Rugpjūtį Minskas iškilo kaip taikos pasiuntinys tarp Rusijos ir Ukrainos. Prezidento rinkimai Baltarusijoje kitais metais patikrins ne tik politinę jėgų pusiausvyrą – A.Lukašenkai valdant nėra buvę sąžiningų rinkimų, bet ir Baltarusijos valdžios pasirengimą daužyti ir suiminėti protestuotojus, kaip ji jau yra tai dariusi.

Europos žurnalistai, įstatymų kūrėjai ir piliečiai turi geriau pažinti Baltarusiją, jeigu nori suprasti 2015-ųjų Rytų Europą. Todėl mes sukūrėme „Baltarusijos tinklus“ (The Belarus Networks).

Šiame tyrime naudojame atvirus, viešai prieinamus šaltinius. Per pastaruosius 20 metų paskelbta daug straipsnių apie Baltarusijos piniguočius, bet sistemingos duomenų analizės nebuvo. Sudėjome dėlionės detales ir išvydome Baltarusiją naujoje šviesoje. Labirintas toks sudėtingas, kad mūsų pradėtas darbas niekada nebus baigtas.

„Nekenčiu Baltarusijos“, – pasakė Vladimiro Peftijevo dukra, 2011 m. lankydamasi tėvo šalyje.

Kad padėtume žurnalistams ir stebėtojams susigaudyti, skelbiame žmonių ir įmonių duomenų bazę. Dauguma nuorodų šiame straipsnyje susietos su duomenimis, kad galėtumėte atidžiau patyrinėti mūsų šaltinius. Jeigu norite padėti, parašykite mums belarus-networks@Detective.io.

Minigarchai

„Nekenčiu Baltarusijos“, – pasakė Vladimiro Peftijevo dukra, 2011 m. lankydamasi tėvo šalyje. Ji užaugo Maltoje, ES valstybėje, kelių tarptautinių organizacijų laikomoje mokesčių rojumi, kur V. Peftijevas įsikūrė pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje. 2007 m. jis grįžo į Baltarusiją,  galbūt A.Lukašenkai liepus. Peiktinas sprendimas jo dukros, kuri dabar gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), akimis.

V.Peftijevas iki 2000-ųjų buvo įtakingiausias Baltarusijos verslininkas. Spėjama, kad pasinaudodamas skirtingais savo verslais jis sukaupė daugiau nei milijardą dolerių. Tačiau kitaip nei rusai, pavyzdžiui, Romanas Abramovičius ar Borisas Berezovskis, išvykę į Londoną, V.Peftijevas niekada neišsprūdo iš A.Lukašenkos orbitos.

V.Peftijevo karjera prasidėjo 1993 m., kai jis sukūrė bendrovę „Beltechexport“. Jo tikslas buvo eksportuoti sovietinės eros ginkluotę visiems, kas tik norėjo ją pirkti. Baltarusija vaidino  svarbų vaidmenį Sovietų Sąjungos gynybos industrijoje. Kai į valdžią iškilo A.Lukašenka, rinkimuose dalyvavęs kaip kovotojas prieš korupciją, V.Peftijevas meistriškai persimetė nuo tuometinio premjero Viačeslavo Kebičiaus prie A.Lukašenkos klano.

Tuo metu jis pradėjo bendrauti su garsiuoju ginklų prekeiviu Viktoru Butu. „Beltechexport“ tiekė ginklus ir šaudmenis tokioms šalims, kaip Kinija, ir, spėjama, Šiaurės Korėja. Įmonė taip pat siejama su naikintuvų pardavimu Laurent`ui Gbagbo, tuometiniam Dramblio Kaulo Kranto prezidentui. Tai buvo tie patys lėktuvai, kurie 2004 m. bombardavo Prancūzijos armijos bazę Bouaké nužudydami devynis karius ir sužeisdami daugiau nei 30. Jau 2007 m. „Beltechexport“ direktorius įsipainiojo į skandalą, kai Mig-29 naikintuvo dalys, kurias norėta nelegaliai parduoti Bangladešui, buvo rastos Latvijoje.

Kai sovietinės ginkluotės ištekliai išseko, V.Peftijevas diversifikavo savo investicijų portfelį. 1998 m. jis dalyvavo kuriant įmonę „Mobile Digital Communications“ (MDC), kuriai priklausė mobiliojo ryšio bendrovė „Velcom“, tapusi didžiausia mobiliojo ryšio tiekėja šalyje. Jis taip pat pridėjo „Aquadiv“, spirito varyklą, prie savo kontroliuojamo „Beltech Holding“. Jis genialiai sugalvojo kartu su vienu iš A.Lukašenkos sūnų Dimitrijumi Lukašenka sukurti lažybų bendrovę „Sport-Pari“. Jis taip pat pasamdė Liliją Lukašenko, vyriausiojo prezidento sūnaus žmoną, vienos savo finansų bendrovės „Eastleigh Trading“ direktore. Supynęs savo verslą su artimiausiais A.Lukašenkos giminaičiais V.Peftijevas užsitikrino, kad jo nepasodins į kalėjimą. Bet tai neapsaugojo jo nuo nemalonės.

Skirtingai negu dauguma posocialistinių šalių, Baltarusija negali pasigirti oligarchų, kurie būtų praturtėję per privatizaciją, klase. Viena priežasčių – masinės privatizacijos nebuvo. Kita priežastis – nuosavybės suvokimas vis dar sovietinis: kadangi valstybė yra visa ko šaltinis, tai ji gali dalinti savo turtą kaip tik nori. O kadangi A.Lukašenka kontroliuoja valstybę, tai reiškia, kad jis gali skirstyti fabrikus savo draugams, kaip tik įsigeidžia. Tai paskatino JAV mokslininką Andrew Wilsoną sukurti Baltarusijos turtuolius apibūdinantį terminą – „minigarchai“.

Skirtingai negu dauguma posocialistinių šalių, Baltarusija negali pasigirti oligarchų, kurie būtų praturtėję per privatizaciją, klase.

Pavyzdžiui, A.Lukašenka neseniai savo nuožiūra pasiūlė valstybei priklausantį septynių milijonų dolerių vertės vitaminų fabriką Nikolajui Vorobejui priklausančiai „Interservice group“. Nenustebinsime pasakę, kad N.Vorobejus yra artimas A.Lukašenkos draugas.

Valstybė viena ranka ima, kita duoda. Nors detales sužinoti sunku, daugiausia dėl to, kad baltarusių sandoriuose dalyvauja įmonės, registruotos britų mokesčių rojuose, kurie neatskleidžia faktiškųjų savininkų (beneficial owners), plačiai spėjama, jog už kelių formaliai privačių bendrovių stovi valstybė. Vadinamoji tirpiklių machinacija yra geras pavyzdys. 

Pagal specialų susitarimą Rusija garantavo Baltarusijai teisę pirkti iš jos naftą be mokesčių. Už tai Baltarusija turėjo sumokėti Rusijai visus eksporto mokesčius, kokius tik ji surinktų parduodama naftos produktus. Kitais žodžiais, Rusija subsidijavo Baltarusijos naftos vartojimą. Baltarusijos įmonės, dalyvaujančios sandoriuose su Rusija, pradėjo eksportuoti naftos produktus kaip tirpiklius, kurie priklauso kitai kategorijai, kad nereikėtų atiduoti Rusijai eksporto mokesčių.

Apytikriai skaičiuojama, kad Baltarusijoje į kišenes vien 2012 m. dėl šios machinacijos nubyrėjo pusantro milijardo dolerių. Tai pusė valstybės BVP augimo tais metais. Visos įmonės, įsitraukusios į sukčiavimą, priklausė Jurijui Čižui, vienam didžiųjų minigarchų, ir N.Vorobejui. Tai rodo, kad A.Lukašenkai pavyko visiškai ištrinti ribą tarp to, kas priklauso valstybei, šiuo atvejų – muitų, ir privačios nuosavybės.

Sukurdamas situaciją, kai nuosavybės dokumentai visiškai nieko negarantuoja,  A.Lukašenka užtikrino, kad vienintelis kelias verslininkams išlaikyti turtą būtų besąlygiškas paklusnumas jam arba jo sūnums.

Kad dar labiau atgrasytų nuo bet kokių užmačių tapti nepriklausomais, jis reguliariai pasodina savo piniguočius į kalėjimus ir paskatina jų konkurentus. Pavyzdžiui, Andrejus Širejus kadaise buvo vienas iš kontrabandos sistemos, siejamos su A.Lukašenkos administracija, organizatorių. Nepaisant to, jis buvo pasodintas į kalėjimą. Prekybos ginklais, svarbios Baltarusijos prekybos srities, vadovai,– visi išskyrus V.Peftijevą, – buvo suimti ir nuteisti praėjusiame dešimtmetyje. Yra teigiančių, kad net J.Čižas, dabar esantis režimo malonėje, 2010 m. buvo suimtas ir trumpam įkištas į kalėjimą.

Ryšiai su užsieniu

Akademiniuose sluoksniuose manoma, jog A.Lukašenka ieško savito autarkijos (ekonominės politikos, kai uždaras nacionalinis ūkis apsieina be tarptautinių ekonominių ryšių – vert. past.) modelio savo šalies žmonėms. Jei patyrinėsime privačių pinigų srautus, paaiškės, kad toks požiūris labai toli nuo tiesos.

Mobiliojo ryšio bendrovės „Velcom“ pardavimas yra pavyzdys, kaip sutartinai veikia A.Lukašenkos draugai, tarptautiniai piniguočiai, Europos interesai ir mokesčių rojai. 2007 m. įmonės nuosavybės teisės už milijardą eurų buvo perduotos Austrijos įmonei „Mobilkom“. Grupė žmonių iš Baltarusijos, Sirijos ir Austrijos gražiai iš to pasipelnė.

Mobiliojo ryšio įmonė buvo sukurta 1998 m. V.Peftijevui pasitelkus jam priklausančią „BelTelecom“ įmonę ir SBT, Šveicarijos įmonę, priklausančią dviem sirams broliams Samawi. Kad būtų galima apsieiti be viešųjų pirkimų, „BelTelecom“ pardavė savo akcijas SBT už 400 milijonų eurų, o SBT savo ruožtu pardavė jas atgal. Sandoryje dalyvavę žmonės per kelias dienas gavo beveik 300 milijonų eurų gryno pelno. Šis pelningas pardavimas –  toli gražu ne paskutinis broliams Samawi Baltarusijoje.

Pasinaudodami ofšoriniu dariniu Kipre jie investavo į keletą statybos projektų Minske. Vieno iš brolių sūnus Khaledas Samawi, gerai Londone, Beirute ir Dubajuje žinomas galerininkas, netgi atidarė Minske meno galeriją padedamas ne kieno kito, o A.Lukašenkos marčios. Susisiekus su K.Samawi elektroniniu paštu, jis paneigė šią informaciją, tačiau ją dar kartą patvirtino Baltarusijos žurnalistas, rašęs apie šią istoriją.

2010 m. pabaigoje Baltarusijos režimas susidorojo su po dar vienų suklastotų prezidento rinkimų sukilusia opozicija naudodamas tokį smurtą, kokio nebuvo nuo dešimtojo dešimtmečio.

Dar vienas svarbus „Velcom“ pardavimo žaidėjas buvo Martinas Shlaffas, verslininkas iš Vienos, susijęs tiek su Austrijos politiniu ir ekonominiu elitu, tiek su Rytų Europos nusikaltėlių pasauliu. 2007 m. jis organizavo „Velcom“ pardavimą, paimdamas kvapą gniaužiantį 1,8 milijono eurų mokestį už konsultavimą proceso metu. Tai nebuvo jo bendradarbiavimo su baltarusiais pradžia.

2002 m. jis prisidėjo prie A. Lukašenkos žiemos atostogų Austrijos Alpėse organizavimo. Austrijos olimpinis komitetas (AOC) pakvietė diktatorių oficialiai – kaip Baltarusijos olimpinio komiteto vadovą. Tačiau jam pavyko susitikti ir verslo reikalais bent jau su austrų lošimo verslo grupės „Casinos Austria“ vadovu Leo Wallneriu, kuris buvo ir AOC vadovas. L.Walnneris sakė, kad viskas buvo daroma dėl ekonominių Austrijos interesų.

Europos dviveidystė

Po 2001 m. prezidento rinkimų Baltarusijos valdžia nusprendė nebepratęsti vizų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojams, uždarydama ir jų biurą. Atsakydamos į tai ES ir JAV užšaldė sąskaitas ir įvedė kelionių ribojimus 50 aukščiausių Baltarusijos pareigūnų, tarp jų ir A.Lukašenkai. Sankcijos buvo panaikintos baigiantis 2003 m. kaip geros valios ženklas, vėl įvestos po suklastotų 2006 m. prezidento rinkimų, vėl atšauktos mainais į politinių kalinių paleidimą 2008 m. Taip veiksmingai sankcijas naudojant, kaip derybų priemonę, kai kurie komentatoriai teigė, kad jos duoda rezultatų. 

2010 m. pabaigoje Baltarusijos režimas susidorojo su po dar vienų suklastotų prezidento rinkimų sukilusia opozicija naudodamas tokį smurtą, kokio nebuvo nuo dešimtojo dešimtmečio. Reaguodama ES sustiprino sankcijas uždrausdama visiems, susijusiems su represijomis, keliauti į Vakarus ir užšaldydama ten jų bankų sąskaitas.

Draudimas keliauti veikia – daugeliui aukšto lygio Baltarusijos pareigūnų atsisakyta išduoti vizas. Tačiau turto užšaldymas mažai varžo nacionalinių išteklių grobstymą Baltarusijoje ir nelegaliai pasigvieštų pelnų investicijas Europoje. 2012 m. V.Peftijevas vis dar naudojosi Maltoje registruota įmone. Ofšorinės bendrovės, ypač registruotos Mergelių salose, kurios nėra ES dalis, bet yra valdomos ES narės, leido baltarusiams nebaudžiamiems tvarkyti savo verslus ES.

JAV diplomatai atkreipė dėmesį, kad į sankcijų sąrašus įtraukti žmonės naudojasi savo vaikais tvarkydami verslus Europoje. Pavyzdžiui, spėjama, jog buvusio Baltarusijos premjero Sergejaus Sidorskio dukra plovė pinigus Vokietijoje.

Europos vyriausybės kovoja už kai kurių korporacijų interesus, dar labiau mažindamos sankcijų veiksmingumą. Pavyzdžiui, Slovėnija 2012 m. stengėsi, kad J.Čižas nebūtų įtrauktas į sąrašus žmonių, kuriems taikomos sankcijos. J.Čižui priklausančios įmonės buvo įsitraukusios į verslą su Slovėnijos magnatu Janezu Škrabecu, „Riko“ statybų grupės vadovu.

Prancūzijos parlamentarai 2013 m. keliavo į Minską siekti palankių sąlygų prancūzų korporacijoms, tarp jų ir statybų verslo grupei „Bouygues“. Spėjama, kad Prancūzijos korporacijų interesai Baltarusijoje švelnina Paryžiaus diplomatijos poziciją A.Lukašenkos atžvilgiu. Paklausėme ES Tarybos, kokios buvo atskirų ES narių pozicijos per derybas dėl sankcijų. Mūsų užklausa buvo atmesta.

Kai kurios sankcijos duoda rezultatų. Anatolijus Ternavskis, į ES sankcijų sąrašą įtrauktas Baltarusijos prezidentūrai artimas verslininkas, kreipėsi į teismą Kipre dėl ginčo su Rusijos oligarchu. Viena jo įmonių Mergelių salose buvo savininkė Kipre registruotos įmonės, kuriai priklausė turtas Rusijoje. Kitais žodžiais, vienintelis ryšys su ES buvo faktas, kad Kipras buvo panaudotas registruojant įmones. 2013 m. balandį Kipro Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad A.Ternavskis neturi teisės spręsti savo reikalų Kipro teisme, nes tai galėtų suteikti jam galimybę užsiimti verslu ES.

Sankcijos gali nutolinti tėvą nuo dukros ar sukliudyti piniguočiui pasirodyti teisme. Aliaksandras Atroščankau, Baltarusijos žurnalistas ir žmogaus teisių aktyvistas, sako manantis, kad tokios tikslingai nukreiptos sankcijos yra labai gera priemonė siekiant rezultatų, ypač politinių kalinių išlaisvinimo.  Pamatysime, ar ši technika išliks veiksminga dabar, kai A Lukašenka vaidina nuoširdų taikdarį Rytų Europoje.

Baltarusijos tinklai/The Belarus Networks yra tyrimas, atliekamas duomenų žurnalistų grupės Journalism +++, @Yakwala ir Chartijos 97, iš dalies finansuotas Europos žurnalistikos fondo JournalismFund.eu bei Canal France International. Prie tyrimo prisidėjo Anastasiya Valeeva.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min