Pasak kai kurių apžvalgininkų, pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kaip dramatiškai per dvidešimt metų sėkmė šiame regione nusisuko nuo JAV, kurių vadovaujami kariai išvijo iš Kuveito Irako okupacines pajėgas ir kurios pradėjo daug lūkesčių sukėlusį arabų ir Izraelio taikos procesą.
Vos per kelias savaites visuomenės pykčio banga užgriuvo autokratiškus režimus Tunise, Egipte, Jemene ir Jordanijoje – šalyse, kurios yra JAV sąjungininkės, o Irano ir Sirijos remiamas judėjimas „Hizbollah“ nuvertė provakarietišką Libano vyriausybę.
Arabų ir Izraelio konflikte, kur Vašingtonas ne vieną dešimtmetį atliko pagrindinio taikos tarpininko vaidmenį, palestiniečiai atsigręžė į Jungtines Tautas (JT), iš kurių tikisi sprendimų po to, kai pernai žlugo taikos derybos su žydų valstybe.
Tuo tarpu tokios šalys kaip Turkija, Kataras ir Saudo Arabija užpildo vakuumą, mėgindamos atlikti vis didesnį vaidmenį regiono diplomatijoje, sako analitikas Shibley Telhami.
„Nekyla abejonių, kad per pastarąjį dešimtmetį Amerikos įtaka smarkiai sumažėjo“, – agentūrai AFP sakė šis politologas iš Merilando universiteto.
Pasak Sh.Telhami, dešimtajame dešimtmetyje po irakiečių pajėgų išstūmimo iš Kuveito sekė Pax Americana ir JAV karinis dominavimas regione, o Vašingtonas pasinaudojo savo karine sėkme, kad inicijuotų arabų ir Izraelio taikos derybas
Tačiau, pasak politologo, santykį pakeitė 2001 metų rugsėjo 11–osios teroristinės atakos, po kurių Amerikos vadovaujamos pajėgos surengė invazijas į Afganistaną ir Iraką, kainavusias tūkstančius gyvybių ir milijardus dolerių bei paskatinusias antiamerikietiškų nuotaikų sustiprėjimą.
Tuo tarpu JAV ir Izraelio priešininko Irano įtaka stiprėja. Jungtinės Valstijos kaltina šiitišką respubliką, kad ji kišasi į Irako bei Afganistano reikalus ir apginkluoja bei finansuoja judėjimą „Hizbollah“ Libane, taip pat palestiniečių kovotojų grupuotes „Hamas“ ir „Islamo džihadas“.
„Irano įtaka Irake yra tokia pat didelė kaip Jungtinių Valstijų“, – sakė analitikė Marina Ottaway iš Carnegie fondo už tarptautinę taiką.
Tuo tarpu padėtį Libane pablogino buvęs JAV prezidentas George'as W. Bushas, kai mėgino priversti pasitraukti Siriją, kuri po to su kaupu susigrąžino turėtą įtaką, pabrėžė M.Ottaway.
„Kai jie (Sirijos kariai) buvo priversti pasitraukti iš Libano, situacija tapo kur kas nestabilesnė, nes Sirija pasitelkė klastą ir manevrus, siekdama susigrąžinti prarastas pozicijas“, – sakė analitikė.
Provakarietiška Libano vyriausybė žlugo sausio 12 dieną, kai iš jos pasitraukė „Hizbollah“ ir šio judėjimo sąjungininkai, nepatenkinti JT tyrimu dėl 2005 metais įvykdyto buvusio šalies premjero Rafiqo Hariri nužudymo.
Sirija jau pareiškė paramą ministru pirmininku paskirtam Najibui Mikati, kurį remia „Hizbollah“ vadovaujama stovykla ir kuris baigė konsultacijas dėl naujos vyriausybės suformavimo.
Tuo tarpu JAV remiamas palestiniečių lyderis Mahmoudas Abbasas, pasak M.Ottaway, tiesiogiai kreipdamasis į Jungtines Tautas ir europiečius ieško naujos varomosios jėgos, kuri neturi nieko bendra su Jungtinėmis Valstijomis.
Buvęs Artimųjų Rytų taikos derybininkas Aaronas Davidas Milleris sakė, kad Vašingtonas pervertino Libano provakarietišką stovyklą ir „klupo bei blaškėsi“ dėl palestiniečių ir Izraelio taikos derybų, kai reikalavo Izraelio įšaldyti nausėdijų statybas.
„Tunise ir Egipte... mums akivaizdžiai nesiseka apibrėžti, koks yra tinkamas ir efektyvus vaidmuo Jungtinėms Valstijoms vykstant šioms reikšmingoms permainoms“, – sakė jis.
Egiptas buvo arabų ir Izraelio taikos kertinis akmuo. A.D.Milleris, šiuo metu dirbantis analitiku Woodrow Wilsono tarptautinių mokslininkų centre, sakė, kad pastarųjų įvykių banga „išryškina Amerikos silpnumą“, tai, kad „Vašingtonas nebėra pagrindinis įvykių regione vairininkas“.
Amerikos įvaizdžiui kenkia ir tai, kad Baracko Obamos administracija savo pažadais apie naują erą po G.W.Busho prezidentavimo metų „pakurstė lūkesčius ir paskatino atsirasti pojūtį, kad kažkokiu būdu mes esame galingesni nei yra iš tikrųjų“, sakė jis.
A.D.Milleris sakė, jog Vašingtonas niekada nebuvo „regioninis hegemonas“, galintis valdyti ir kontroliuoti istoriją, ir pridūrė, jog būta tik momentų, kai jis buvo laikomas „pasekmes lemiančia galia“.
