Tokius žodžius ištarė šiitų dvasininkas Mohammadas Shabestaris, visą gyvenimą paskyręs islamo studijoms ir mokymui. Teologinėmis paieškomis jis užsiima Irano mieste Qom įsikūrusioje seminarijoje, rašoma Laisvojo Europos radijo svetainėje.
M.Shabestaris prisidėjo prie daugelio reikšmingų publikacijų rengimo, dėstė Teherano universiteto Religijos fakultete.
Tačiau pernai jis ir keletas kitų profesorių buvo nušalinti nuo pareigų dėl pernelyg neutralių ir apolitiškų pažiūrų. Tai neįtiko prezidento Mahmudo Ahmadinejado vadovaujamai administracijai.
Tolerantiškos islamo teisės interpretacija nėra palanki Irano politiniam režimui. Šį teiginį iliustruoja praėjusią savaitę valdžios pradėta kampanija žiniasklaidoje, nukreipta prieš M.Shabestarį. Pastaroji teologo kalba buvo pavadinta šventvagiška.
Tokio epiteto nusipelno M.Shabestario žodžiai, kad „jeigu visuomenėje Dievo, galios ir valdžios kategorijos yra susipynusios, tuomet įsigali politinis ir religinis despotizmas, dėl kurio žmonės patiria didžiulių kančių".
Teherano musulmonų religinis vadovas Ahmadas Khatamis tokį M.Shabestario pareiškimą pavadino ateizmu. Kaip sakė A.Khatamis, tai prieštarauja politinei teorijai, ant kurios pamatų pastatyta Irano islamiškoji respublika.
Pagal minėtą teoriją be politinės konkurencijos į valdžia atėjęs aukščiausiasis vadovas turi neginčijamą galią valdyti leidžiamąją, vykdomąją ir teisinę valdžias. Tuo tarpu išrinktoji valdžios dalis tiesiog įgyvendina aukščiausiojo vadovo sprendimus.
Kaltinimus šventvagyste M.Shabestaris paneigė sakydamas, kad išpuoliai prieš jį yra politinio elito ruošimasis birželį vyksiantiems prezidento rinkimams. Teologo žodžiais, tokia rinkimų strategija yra paremta melu, šmeižtu ir asmeniniu teroru.
Šis vidinis Irano valdžios ir jos kritikų nesutarimas dar kartą įrodo, kad tie, kas nepritaria idėjai, jog islamas tėra dar vienas valdymo įrankis, bus vadinami bedieviais ir atstovaujantys Vakarams. Dabartinei Irano valdžiai siekiant savo tikslų, Vakarų ideologijos privalo būti pašalintos iš politinio diskurso.
Žvelgiant istoriškai, valdantysis režimas niekuomet netoleravo kitokių arba netinkamų islamo interpretacijų. Tai yra vienas iš Irano politinės sistemos bruožų.
Kita vertus, M.Shabestaris nėra visiškai teisus kalbėdamas apie netoleranciją kitoms pažiūroms tik artėjančių rinkimų kontekste. Žvelgiant istoriškai, valdantysis režimas niekuomet netoleravo kitokių arba netinkamų islamo interpretacijų. Tai yra vienas iš Irano politinės sistemos bruožų.
Šiuos teiginius pagrindžia ne vienas ir ne du režimo netoleranciją atspindintys atvejai. Represijų susilaukė tie, kas teigė, jog politikoje neturėtų dalyvauti islamo dvasininkai, ne pats saldžiausias ir kovotojų dėl žmogaus teisių bei laisvių gyvenimas.
Dažniausiai valdžios nemalonės sulaukdavo visuomenei žinomi veikėjai, kurie net ir priespaudoje išliko populiarūs tarp irakiečių, o ypač tarp studentų ir reformistų.
2002 m. šiitų profesorius Hashemas Aghajaris buvo įkalintas dėl savo kalbos, kurioje pabrėžė būtinybę reformuoti graudų religijos ir valdžios santykį mažinant dvasininkijos įtaką. Tokia erezija buvo įvertinta mirties bausme, tačiau sumokėjus didžiulę baudą kaltinamasis išėjo į laisvę.
Įkalinimo sulaukė dar keli dvasininkai bei keli šimtai jų šalininkų, kurie palaikė idėjas atskirti valstybės ir religijos sritis.
Teherano kilimų parduotuvės savininkas Saidas Behzadas, save laikantis ypač pamaldžiu musulmonu, pastarąją kampaniją prieš M.Shabestarį vertina kaip M.Ahmadinejado isterišką reakciją į bet kokias mintis, kurios plautų jo režimo pamatus.
Pasak irakiečio, valdžiai visai nesvarbu, ar tu šiitas, sunitas, krikščionis ar budistas. Tai nėra tikėjimo reikalas; religija svarbi tik tiek, kiek ji pateisina dabartinio režimo legitimumą.
