Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar kairioji alternatyva atneš Lotynų Amerikai pažangą?

Hugo Chavezas
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Hugo Chavezas
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Neoliberalioms reformoms Lotynų Amerikoje nepasisekus, ji pradėjo ieškoti kitų vystymosi alternatyvų. Regione ypač pradėjo stiprėti „kairiosios“ nuotaikos, kurios persidavė ir didelei daliai viduriniųjų klasių bei elitui.

Neoliberalizmas Lotynų Amerikoje nebuvo pakeistas per vieną dieną – jis žlugo dėl ilgai trukusio socialinio nepasitenkinimo. Posūkis į kairę Lotynų Amerikos šalyse įvyko ne tik dėl neoliberalizmo pralaimėjimo.

Pirma, griuvus Berlyno sienai ir įvykus pokyčiams Rytų Europoje, Jungtinės Amerikos Valstijos nebematė kairiųjų grėsmės savo užnugaryje dėl Sovietų Sąjungos įtakos išnykimo.

Antra, Lotynų Amerikoje ypač sustiprėjo ir pradėjo reikštis vietinių gyventojų judėjimai. Lotynų Amerikos šalyse vienoje po kitos rinkimuose pradėjo nugalėti kairiosios politinės jėgos ir formuotis kairiosios vyriausybės. Vienur, kaip Venesueloje, Ekvadore ir Nikaragvoje, valdžią paėmė kairieji populistai, kitur, kaip Brazilijoje, Čilėje, Argentinoje ir Urugvajuje, demokratiniu būdu valdžią gavo nuosaikesnės socialdemokratinio tipo politinės jėgos, irgi pasižymėjusios charizmatiniais lyderiais. Tai – Hugo Chavezas Venesueloje (1999 metais), Ricardo Lagosas Čilėje (2000 metais), Lula Brazilijoje (2003 metais), Nestoras Kirschneris Argentinoje (2002 metais), Evo Moralesas Bolivijoje (2004 metais), Tabare Vazquezas Urugvajuje (2004 metais), Rafaelis Correa Ekvadore (2006 metais), Danielis Ortega Nikaragvoje (2007 metais), Fernando Lugo Paragvajuje (2007 metais), Mauricio Funesas Salvadore (2009 metais).

Didelę reikšmę regiono likimui turi jo gebėjimai atsilaikyti prieš naują 2008–2009 metų pasaulinę ekonominę krizę. Šį kartą Lotynų Amerika yra ne krizės sukėlėja, o auka.Taigi 2009 metais tik Meksikoje, Kolumbijoje, Peru ir keliose Karibų jūros valstybėse prie valdžios vairo išliko dešiniosios politinės partijos. Dabar jau galima konstatuoti, kad šie pasikeitimai Lotynų Amerikai suteikė daug postūmių ir daug vilties. 2001–2008 metais ekonominis augimas kasmet vidutiniškai Lotynų Amerikos šalyse siekė jau 5 proc., o kai kur buvo dar didesnis – pvz., Venesueloje BVP 2003–2008 metais išaugo 95 proc., o Argentinoje – 60 proc. Kilimą pradėjo net, atrodytų, visai beviltiškos ir neturtingos šalys, kaip Bolivija, Ekvadoras ir Paragvajus.

Daugelyje šalių buvo grįžta prie privataus gamybinio turto nacionalizacijos, kuriamos universalios, į visus socialinių rizikų grupių narius, o kartais ir visus gyventojus nukreiptos socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos (pvz., universali visus pensinio amžiaus gyventojus liečianti pensijų mokėjimo sistema Bolivijoje ir planuojama Čilėje, universalios sveikatos apsaugos reformos Urugvajuje ir Venesueloje). 2008 metais skurdas Lotynų Amerikoje nuo ankstesnių 44 proc. (2002 metais – 220 mln. skurstančiųjų) sumažėjo iki 31 proc., formavosi gausesnė vidurinioji klasė, nors socialinė nelygybė vis dar daugelyje šalių išliko didelė.

Galima teigti, kad BVP ir biudžeto perskirstymas, esant naujoms kairiosioms vyriausybėms, gerokai padidėjo. Ekvadore šio amžiaus pradžioje socialinei nelygybei šiek tiek išaugus, joje ryškiai sumažėjo skurdas. Socialinė nelygybė ir skurdas labiau sumažėjo kairiųjų populistų valdomose Venesueloje ir Paragvajuje, negu nuosaikesnėse į socialdemokratinį kelią linkusiose Brazilijoje, Argentinoje ir Čilėje. Venesueloje pagerėjo ir kiti socialiniai rodikliai – pagerėjo ir išsiplėtė gyventojų sluoksnių prieinamumas prie švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų, sumažėjo neraštingumas.

Nuosaikiu kairiųjų lyderiu Lotynų Amerikoje yra Kosta Rika, kuri pasiekė iš tiesų labai daug, sumažindama socialinę nelygybę ir socialinę atskirtį. Nebloga socialinė situacija susiformavo ir nuosaikių kairiųjų valdomame Urugvajuje, kur socialinei nelygybei šiek tiek išaugus, sumažėjo skurde ir absoliučiame skurde gyvenančiųjų procentas. Argentinoje skurdas ir nelygybė ypač sumažėjo 2003–2006 metais. Brazilijoje Lulos vyriausybės valdymo laikotarpiu nelygybė irgi sumažėjo, o ypač padidėjo žemiausių pajamų gyventojų decilių pajamos. Kairiųjų vyriausybių, pasinaudojusių ekonominiu augimu, politika daugeliu aspektų skyrėsi nuo neoliberalų. Šios vyriausybės padidino valstybės kišimąsi į ekonomiką ir sumažino rinkų veiklos erdvę. Taip jos padidino mokesčių įplaukas.

Atskirais atvejais, vyriausybės nusprendė renacionalizuoti svarbiausius gamtos išteklius ir svarbiausius eksporto šaltinius: dujų Bolivijoje ir naftos Venesueloje. Jos taip pat nacionalizavo chemijos pramonę, telekomunikacijų įmones ir transportą. Kitose šalyse kaip Argentinoje vyriausybės įvedė naujus mokesčius – Argentinoje sojai, o Ekvadore – naftai.

Kairiosios vyriausybės taip pat pritaikė sudėtingesnius mechanizmus valdymui ir įtakai ekonomikai: pramonės politikai, kreditavimui, eksporto rėmimui. Tokios priemonės pasiteisino tik tose šalyse, kurios pasižymėjo geresniais administraciniais biurokratijos gebėjimais. Pvz., Ekvadoras ir Bolivija šiuo klausimu ir toliau išliko mažai pajėgios. Kairiosioms vyriausybėms pasisekė išlaikyti nedeficitinius biudžetus ir žemą infliacijos lygį. Kai kurios šalys netgi sumažino užsienio skolas.

Praeityje kairiosios vyriausybės buvo kaltinamos, kad dėl socialinių reikalavimų jos įstumia šalis į ekonominį chaosą. Nieko panašaus dabar neįvyko, naujosios vyriausybės išmoko iš neoliberalų gerų makroekonominių rodiklių palaikymo supratimo. Geresnės negu anksčiau ekonominės sąlygos Lotynų Amerikoje nuo 2000 iki 2008 metų pagerino ir makrosocialinius rodiklius. Nedarbas nukrito iki 7,5 proc. 2007 metais skurdo ir absoliutaus skurdo rodikliai buvo žemiausi per 30 metų – 31,1 ir 12,7 proc. Svarbus laimėjimas buvo mažų grynųjų pinigų sumų pervedimas – kaip „socialinis atlyginimas“ neturtingiausioms šeimoms.

Didelę reikšmę regiono likimui turi jo gebėjimai atsilaikyti prieš naują 2008–2009 metų pasaulinę ekonominę krizę. Šį kartą Lotynų Amerika yra ne krizės sukėlėja, o auka. Prognozuojama, kad Lotynų Amerikos BVP 2009 metais smuks 0,3 proc., o nedarbas išaugs iki 10 proc. Pirmoji Lotynų Amerikos vyriausybių reakcija į krizę buvo sumažinti palūkanų normas ir kartu su kitomis priemonėmis padidinti rinkos likvidumą. Po to daug vyriausybių pradėjo vietinės paklausos skatinimo programas. Šie planai numato viešųjų išlaidų didinimą, infrastruktūros objektų (kelių, uostų ir namų) statybą, Valstybinių bankų kreditus įmonėms, įdarbinimo programų įgyvendinimą. Šiek tiek buvo padidinti mokesčiai importo prekėms, bet Lotynų Amerika netapo tokia protekcionistinė, kokia ji buvo šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Socialinė nelygybė ir skurdas labiau sumažėjo kairiųjų populistų valdomose Venesueloje ir Paragvajuje, negu nuosaikesnėse į socialdemokratinį kelią linkusiose Brazilijoje, Argentinoje ir Čilėje.Socialinėje srityje Lotynų Amerikos šalys nenori pabloginti jau pasiektų makrosocialinių rodiklių, o Brazilijoje ir Čilėje socialinės apsaugos apimtis netgi padidėjo. Tarp priežasčių, kurios gali pabloginti situaciją, galima paminėti išliekantį labai žemą perskirstymo nuo BVP procentą, kuris regione siekia 18 proc. (palyginti su 35 proc. OECD šalyse). Tai sumažina valstybių manevravimo galimybes ir gali pabloginti socialinę situaciją. Neoliberaliuoju laikotarpiu buvo sumažinti valstybių administraciniai gebėjimai, kurie ne visur atsistatė valdant kairiosioms vyriausybėms.

Trečiasis iššūkis Lotynų Amerikos šalims yra jų mažai diversifikuota ekonomika ir pramonė, kuri dažnai priklauso tik nuo vieno ar poros eksporto šaltinių. Jose Natansonas tai laiko pagrindine kliūtimi tolesniam sėkmingam Lotynų Amerikos vystymuisi. Taip nafta sudaro 70 proc. Venesuelos eksporto, dujos ir nikelis – 70 proc. Bolivijos eksporto, nafta, bananai ir krevetės sudaro 72 proc. Ekvadoro eksporto, varis sudaro 40 proc. Čilės eksporto ir maisto produktai (sojos pupos, kukurūzai ir kviečiai) sudaro 60 proc. Argentinos eksporto. Vienintelė šalis su diversifikuotu eksporto sektoriumi yra Brazilija.

Nepaisant aiškių kairiųjų vyriausybių valdomų regiono šalių laimėjimų, vis dėlto išlieka didelių abejonių, ar Lotynų Amerikoje įmanoma išnaikinti narkotikų mafiją, pažaboti teroristinio tipo veikėjus ir pasiekti tikrą demokratiją. Čia problemų turi ne tik dešiniųjų valdoma Kolumbija, kuri kovoja su kairiųjų ekstremistų sukilėliais ir narkotikų mafija, bet ir kitos, taip pat kairiųjų valdomos šalys, kaip Ekvadoras, Nikaragva, Bolivija, kurios turi daugybę niekaip neišsprendžiamų ekonominių-socialinių problemų. Visos Lotynų Amerikos šalys susiduria su didžiuliu mokesčių vengimu, korupcija ir kitais ekonominiais nusikaltimais. Paskutiniai pranešimai iš Nikaragvos sukelia nemažų abejonių dėl kairiosios vyriausybės gebėjimų dorotis su ekonominiais nusikaltimais.

Politinėje srityje yra grėsmių, ar tokie kairieji radikalai kaip Hugo Chavezas Venesueloje ar Evo Moralesas Bolivijoje valdys demokratiškai, nenaudos neleistinų priemonių vidaus ir užsienio politikoje. Reikia turėti omenyje ir tą faktą, kad kairiųjų pasiekimai Lotynų Amerikoje prasidėjo nuo labai žemo ekonominio-socialinio lygio. Tačiau tarptautiniu mastu dėl Lotynų Amerikos kairiųjų laimėjimų galima padaryti reikšmingą apibendrinimą dėl to, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje gali egzistuoti labai aiški takoskyra tarp politinės kairės ir dešinės (kas jau, atrodo, buvo politologų paneigta), o taip pat tai, kad socialdemokratinis modelis yra įmanomas sukurti ne tik Šiaurės Europos šalyse, bet ir kitose pasaulio vietose, ir netgi besivystančiose valstybėse.

Bernardinai.lt
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min