Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Barbarai prie mūsų vartų: arabų civilizacija žlugo ir greitai neatsigaus

„Islamo valstybė“
AFP/„Scanpix“ nuotr. / „Islamo valstybė“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Televizijos kanalo „Al-Arabiya“ Vašingtono skyriaus vadovas ir Libano laikraščio „Annahar“ korespondentas Hishamas Melhemas politico.com publikavo straipsnį, kuriame analizuoja, kodėl iškilo džihadistinė „Islamo valstybė“ ir kodėl arabų šalių politinė situacija atsidūrė ties bedugne. Apžvalgininko išvados niūrios: demokratiniai procesai arabų šalyse greitai neprasidės, o vis naujų teroristinių grupuočių atsiradimas – neišvengiamas.

Pasiryžęs panaudoti jėgą prieš „Islamo valstybės“ ekstremistus B.Obama daro kur kas daugiau nei sąmoningai žengia į pelkę. Jis daro daugiau nei vien tik žaidžia su dviejų pusiau sužlugusių valstybių – Irako ir Sirijos – likimais, visuomenėmis, kurios buvo nusiaubtos kur kas anksčiau nei amerikiečiai pasirodė horizonte. B.Obama įžengia – ir suprantama, kodėl daro tai taip nenoriai – į griuvusios civilizacijos chaosą. 

Arabų civilizacija, tokia, kokią mes ją žinojome, negrįžtamai dingo. Arabų pasaulis dabar yra žiauresnis, nestabilesnis, labiau fragmentuotas ir labiau valdomas ekstremizmo – valdančiųjų ir opozicijoje esančių ekstremistų – nei bet kuriuo kitu metu po Osmanų imperijos žlugimo prieš beveik šimtą metų.

Visos modernios arabų istorijos viltys buvo išduotos. Pažadai dėl politinių įgaliojimų perdavimo, žmogiškojo orumo sugrąžinimo, kurie buvo skelbiami Arabų pavasario aušroje, užleido vietą pilietiniams karams, etniniams, regioniniams, religiniams pasidalijimams ir grįžimui prie absoliutizmo – militaristinėje ir atavistinėje formose. Išskyrus abejotinas, pasenusias Persijos įlankos monarchijas ir emyratus – kurie šiuo metu nėra paskendę chaose – ir galbūt Tunisą, arabų pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kurioje būtų galima rasti valdžios legitimumo ženklus. 

Arabų civilizacija, tokia, kokią mes ją žinojome, negrįžtamai dingo.

Taigi, ar turėtume stebėtis, kad lygiai taip, kaip kirmėlės užvaldo sugriuvusį miestą, šią pačių sužlugdytą civilizaciją apniko nihilistiniai galvažudžiai iš „Islamo valstybės“? Ir kad nėra nieko kito, kas sugebėtų išvalyti visą šį didžiulį šiukšlyną, kuriuo mes, arabai, pavertėme savo pasaulį, nei amerikiečiai ir Vakarų valstybės? 

Nė viena politologinė teorija negali paaiškinti, kas nutiko su arabų pasauliu per pastarąjį šimtmetį. Nėra aiškių priežasčių, nulėmusių arabų pasaulį apėmusių ideologinių ir politinių judėjimų nesėkmių: arabų nacionalizmas, įvairūs islamistiniai judėjimai, arabų socializmas, plėšrios monopolijos.

Nė viena teorija negali paaiškinti Egipto – šalies, kuri kažkada buvo kultūrinis ir politinis arabų rytų centras – marginalizacijos, jo trumpo taikaus politinio eksperimento periodo prieš vėl sugrįžtant į militaristinį valdymą. 

AFP/Scanpix nuotr./„Al-Qaeda“ nariai
AFP/Scanpix nuotr./„Al-Qaeda“ nariai

Lygiai kaip nėra įtikinamų paaiškinimų dėl nepaliaujamai liejamo kraujo tarp šiitų ir sunitų – nuo Basros prie Persijos įlankos iki Beiruto prie Viduržemio jūros, to geopolitinio karo dėl kontrolės ir valdžios tarp šiitų tvirtovės Irano ir sunitų tvirtovės Saudo Arabijos bei jų šalininkų.

Nėra vieno paaiškinimo siaubui, užgriuvusiam Siriją ir Iraką, kur per penkerius metus žuvo daugiau kaip ketvirtis milijono žmonių, kur tokiems kadaise garsiems miestams kaip Alepas, Homsas ar Mosulas iš pradžių cheminiu ginklu smogė Assado kariuomenė, o vėliau „Islamo valstybė“.

Kaip Sirija galėjo pati išdraskyti save ir tapti – kaip Ispanija praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje – vieta, kur arabai ir musulmonai iš naujo kariauja savo senus pilietinius karus? Pirmą kartą nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų Sirijos žmonės miršta iš bado. 

Pirmą kartą nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų Sirijos žmonės miršta iš bado.

Pastarųjų kelių dešimtmečių Irako istorija yra išprognozuotos mirties kronika.

Lėta mirtis prasidėjo su lemtingu Saddamo Husseino sprendimu 1980 metų rugsėjį įsiveržti į Iraną. Nuo to laiko Irako gyvenimas tapo nesibaigiančia kančia – vienas karas vedė prie kito. 2003 metų JAV invazija tapo katalizatoriumi, kuris leido smurto chaosui sprogti visa jėga. 

Susiskaldymas Sirijoje ir Irake – politinis, religinis ir etninis – yra toks gilus, kad sunku įsivaizduoti, kaip šios kadaise svarbios arabų valstybės vėl galėtų būti suvienytos kaip vientisos šalys. 

Libijoje Muamaro Gaddafi 42 metų siaubu perpildytas valdymas sunaikino ir taip trapią šalies vienybę. Ginkluotos frakcijos, kurios paveldėjo nukamuotą šalį, pratęsė šalies skaldymą – nieko stebėtino – religiniu ir priklausomybės gentims pagrindu.

Jemenas turi visus žlugusios valstybės požymius: šalis susiskaldžiusi politiniu, religiniu pagrindu, pasidalijusi į šiaurę ir pietus, jos ekonomika – ties bedugnės riba, o vandens atsargos senka, ir ji gali tapti pirma valstybe pasaulyje, kurioje nebeliks geriamojo vandens. 

Kadaise kosmopolitiškumu garsėję didieji Artimųjų Rytų miestai, tokie kaip Aleksandrija, Beirutas, Kairas ir Damaskas, dabar miršta lėta mirtimi.

Bahreinas išlaiko trapų status quo, palaikant didiesiems kaimynams, visų pirma, Saudo Arabijai. Libanas, kuriame dominuoja „Hezbollah“ – iki „Islamo valstybės“ iškilimo didžiausią įtaką pasaulyje turėjusi nevalstybinė jėga – gali lengvai būti įsviesta į Assado režimo pilietinių karų, Irano, jo palaikomo „Hezbollah“ ir „Islamo valstybės“ kovų verpetą. 

Kadaise kosmopolitiškumu garsėję didieji Artimųjų Rytų miestai, tokie kaip Aleksandrija, Beirutas, Kairas ir Damaskas, dabar miršta lėta mirtimi.

Aleksandrija kadaise buvo mokslo ir multikultūrinių gėrybių centras (kaip rašė Markas Twainas, naktį ji priminė Paryžių).

Dabar Aleksandrija uzurpuota politinio islamo, ir didelė graikų ir koptų bendruomenė paliko šalį, lygiai kaip ir kitos nearabiškos ir nemusulmoniškos bendruomenės. Kadaise liberalumu garsėjęs Beirutas dabar deda pastangas išlaikyti atvirumo ir tolerancijos trupinius tuo metu, kai „Hezbollah“ bando jį paversti nauju Teheranu. 

Kadaise kosmopolitiškumu garsėję didieji Artimųjų Rytų miestai, tokie kaip Aleksandrija, Beirutas, Kairas ir Damaskas, dabar miršta lėta mirtimi.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius islamistai visame regione ragino – ir spaudė – moteris slėpti veidus po čadromis, vyrus – demonstruoti religingumo ženklus, subtiliai ir ne visai subtiliai įbauginti nekonformistinius intelektualus ir menininkus.

Egipte dabar nebeliko gerų universitetų ir tyrimų centrų, tačiau čia spausdinami neskaitomi laikraščiai, pumpuojantys ksenofobiją ir hipernacionalizmą.

Kaire nebekuriama drąsaus, meniško kino, kokį tokie kritikų įvertinti menininkai kaip Youssefas Chahine kūrė daugiau kaip 60 metų.

Egipto visuomenė dabar negali toleruoti tokios intelektualės ir literatės kaip Taha Hussein, kuri buvo išskirtinė asmenybė arabų intelektualiniame gyvenime nuo trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio iki mirties 1973-iaisiais, mat ji buvo skeptiška islamo atžvilgiu.

Egipto visuomenė negali taikstytis su garsiąja atlikėja Asmahan (1917-1944), kuri dainavo savo mylimajam „mano siela, mano širdis ir mano kūnas yra tavo rankose“. Šių dienų Egipte tokios atlikėjos kaip Asmahan būtų užpjudytos ir išvarytos iš šalies. 

Kitais žodžiais tariant, „Islamo valstybė“ neatsirado iš niekur. Ji išlipo iš pūvančio, tuščio gremėzdo, kuris liko iš sugriuvusios civilizacijos. Jie yra siaubingas arabų politinės kultūros ydų įrodymas, kultūros, kuri po dešimtmečių autoritarinio valdymo, privedusio prie pragaištingo 1967-ųjų pralaimėjimo Izraeliui, buvo stagnatiška, represinė, patriarchalinė.

Šis pralaimėjimas buvo mirties nuosprendis arabų nacionalizmui ir davė pradžią politinio islamo, kuris pristatė save kaip alternatyvą pasaulietinėms ideologijoms, dominavusioms arabų šalyse po Antrojo pasaulinio karo, iškilimui. Jeigu arabų nuopolis problema, „islamas yra išsigelbėjimas“ – taip sakė ir tuo tikėjo islamistai. 

AFP/„Scanpix“ nuotr./Sukilimo Egipte metinių minėjimas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Sukilimo Egipte metinių minėjimas

Tiek arabiškas nacionalizmas, tiek islamizmas savo prigimtimi yra vedini atavistinių impulsų ir regresyvaus požiūrio į gyvenimą, kuris daugiausia remiasi mitologizuota praeitimi.

Daugelis islamistų, tarp jų ir „Musulmonų brolija“ – ar sako tai atvirai, ar bando paslėpti – vis dar nepaliaujamai siekia atgaivinti senąjį Osmanų kalifatą. Radikalesnės grupės, kaip salafitai, siekia sugrįžti į puritoniškus pranašo Mahometo laikus. Daugeliui islamistų demokratija reiškia tik daugumos valdymą, šariato teisę, kurioje užprogramuota lyčių nelygybė ir nemusulmonų diskriminacija. 

„Islamo valstybė“ neatsirado iš niekur. Ji išlipo iš pūvančio, tuščio gremėzdo, kuris liko iš sugriuvusios civilizacijos.

Be to, pažvelkime niūriai tiesai į akis: nėra jokių įrodymų, kad islamas savo įvairiomis politinėmis formomis yra suderinamas su modernia demokratija.

Nuo Talibano Afganistano valdžioje iki Pakistano ir Saudo Arabijos, nuo Irano iki Sudano nėra islamiškos valstybės, apie kurią galėtume pasakyti, kad ji yra demokratiška ar kurioje praktikuojamas tinkamas vadovavimas. 

Trumpas „Musulmonų Brolijos“ valdymas prezidentu būnant Mohamedui Morsi nebuvo išimtis. „Musulmonų Brolija“ bandė monopolizuoti valdžią, suvaržyti opoziciją ir vedė šalį į pavojingą aklavietę iki karinio perversmo. 

Kaip ir islamistai, arabų nacionalistai irgi susikoncentravę ties buvusios arabų didybės „renesansu“, kažkada klestėjusiu Damasko, Bagdado, Kairo, Kordobos, dabar priklausančios Ispanijai, miestuose.

Šie nacionalistai tikėjo, kad arabų kalbos ir kultūros (ir iš dalies islamo) užtenka, kad būtų suvienytos įvairios skirtingame socialiniame, politiniame, kultūriniame vystymosi lygyje esančios grupės.

Jie neigė, kad gyvena kur kas įvairesniame pasaulyje. Mažumos, kurios prieštaravo arabų identiteto viršenybei, buvo diskriminuojamos, joms buvo nesuteikiama pilietybė ir pamatinės teisės, o kurdai Irake patyrė masines represijas ir genocido proporcijų žudynes.

Prisidengdami arabiškojo nacionalizmo apdarais iškilo modernieji arabų despotai (Saddamas, Gaddafi, Assadas). Tačiau šie vyrai gyveno prabangioje vienatvėje, atsiskyrę nuo savo žmonių. Tai, kokias represijas ir įbauginimą patyrė jų valdytos visuomenės, gerai apibūdino talentingas siras poetas Muhammadas al Maghoutas: „Aš einu į vonios kambarį, laikydamas rankose savo asmens dokumentus“. 

Diktatoriai atvėrė duris islamistams, o šie įrodė esantys tokie patys nekompetetingi kaip ir monarchai, kuriuos jie pakeitė.

Visuomet nepopuliarūs diktatoriai atvėrė duris islamistų pakilimui, o šie įrodė esantys tokie patys nekompetetingi kaip ir monarchai, kuriuos jie pakeitė.

Vėl reikia prisiminti arabų pralaimėjimą Izraeliui 1967 metais.

Nuo tos akimirkos arabų politikoje atsirado įvairios islamistų partijos ir judėjimai.

Diktatoriai, desperatiškai bandydami išlaikyti rankose nykstančią galią, devintajame ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose tapo dar žiauresni.

Tačiau islamistai vis sugrįždavo įvairiomis formomis – tam, kad būtų dar nuožmiau sunaikinti. 

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rinkimai Afganistane
AFP/„Scanpix“ nuotr./Rinkimai Afganistane

1979-ieji tapo takoskyros momentu politinio islamo istorijoje. Irane sprogo islamo revoliucija, iš dalies išprovokuota dešimtmečių, kuomet Vakarai palaikė korumpuotą šachą.

Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną, o grupė kruvinų fanatikų dviems savaitėms okupavo didžiąją mečetę Mekoje. Po šių kataklizminių įvykių politinis islamas tapo labiau atavistinis sunitų tarpe ir agresyvesnis tarp šiitų.

Saudo Arabija, siekdama patvirtinti savo fundamentalistinį „vahabistinį“ veidą, tapo griežtesnė, taikydama islamiškąją teisę, ir padidino finansinę paramą ultrakonservatyviesiems islamistams visame pasaulyje.

Karo Afganistane metu prieš Sovietų Sąjungą vykusi islamizacija – projektas, kurį organizavo ir finansavo JAV, Saudo Arabija, Egiptas ir Pakistanas – iššaukė tektoninius pokyčius politiniame Pietų Azijos ir Artimųų Rytų žemėlapyje. Afganistano karas buvo išbandymas ugnimi teroristinėms grupuotėms, tokioms kaip „Egipto islamo grupė“ ar „al Qaeda“, „Islamo valstybės“ pirmtakams. 

Kova tarp diktatorių ir islamistų reiškė tai, kad kai 2011 m. pradžioje prasidėjo Arabų pavasario sukilimai, nebuvo jokių alternatyvų. Tebuvo tik valstybės saugumo institucijos ir politinis islamas.

Ši dešimtmečius trukusi kova dėl teisėtumo tarp diktatorių ir islamistų reiškė tai, kad kai 2011 metų pradžioje prasidėjo Arabų pavasario sukilimai, nebuvo jokių kitų politinių alternatyvų.

Tebuvo tik valstybės saugumo institucijos ir politinis islamas.

Pasauliečiai ir liberalai, vaidinę svarbiausią vaidmenį pirmosiose Egipto sukilimo fazėse, vėliau buvo nustumti į šalį islamistų, kurie, turėdami politinę seno judėjimo patirtį, laimėjo parlamento ir prezidento rinkimus.

Regione, atskirtame nuo realaus politinio gyvenimo, buvo sunku susiskaldžiusiems ir nelabai patyrusiems liberalams bei pasauliečiams suformuoti perspektyvias politines partijas. 

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Irako saugumo pajėgos
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Irako saugumo pajėgos

Taigi, niekas neturėtų būti  labai nustebęs, kad islamistai ir nacionalinio saugumo valstybės likučiai dominuoja Egipte po Hosni Mubarako nuvertimo. Galų gale, sukilimas nugriovė politinės piramidė viršūnę – H.Mubaraką ir kelis jo artimus sąjungininkus – tačiau likusioji represinė struktūra (armija, saugumo, teisinė sistema, valstybinė žiniasklaida, ekonominiai ryšiai) liko nepaliesti.

Po nevykusio „Musulmonų brolijos“ eksperimento 2013 metų kruvinas perversmas apsuko ratą ir grąžino Egiptą į atsargos generolo kontrolę. 

Dabartiniame Irake premjero Nuri al Maliki nesėkmė prisidėjo prie islamistų iškilimo. „Islamo valstybė“ išnaudoja atstumtą arabų sunitų mažumą, kuri šiitų dominuojamame ir jaučiančiame smarkią Irano įtaką Irake jaučiasi nušalinta nuo visuomenės, esanti be pilietinių teisių. 

Beveik kiekviena musulmonų era, net ir labiausiai pažengusi, susidurdavo su grupuočių, kurios skleidė asketišką, puritonišką, absoliutinę islamo versiją. Jos skirtingai vadinasi, tačiau visos jos vadovaujasi tais pačiais fanatiškais, atavistiniais impulsais.

Didis Kardobos miestas, vienas iš labiausiai pažengusių Viduramžių Europoje, buvo apiplėštas ir nuniokotas vienos iš tokių grupuočių („Al Mourabitoun“) 1013 metais. Buvo sugriauti puikūs rūmai ir žymioji biblioteka. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „ikhwan“ judėjimas Arabijoje buvo toks fanatiškas, kad Saudo Arabijos įkūrėjas karalius Abdul-Aziz Al Saudas, kuris iš pradžių su jais bendradarbiavo, buvo priverstas juos sunaikinti. Šiais laikais tokios grupuotės yra Talibanas, „al Qaeda“, „Islamo valstybė“. 

Mes nežinojome, kad barbarai jau viduje, kad jie kalba mūsų kalba ir kad labai gerai įsitvirtino mūsų mieste.

Taip, klaidinga visas – kaip kai kas daro – islamistų grupuotes suplakti į vieną krūvą, net jeigu visos jos tam tikru laipsniu yra konservatyvios.

Teroristinės organizacijos „al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ skiriasi nuo „Musulmonų brolijos“, konservatyvaus judėjimo, kuris jau prieš daug metų atsisakė smurto, nors ir naudojo jį prieš tai. 

Visgi daugelis šių grupuočių priklauso tam pačiam giminės medžiui – ir visos jos išaugo iš arabų civilizacijos ligų.

„Islamo valstybė“, kaip ir „al Qaeda“ yra sergančio arabų politikos kūno navikas. Jo šaknys glūdi iškankintame arabų pasaulyje, kuris, regis, slenka per tamsą be jokio tikslo. Arabams prireikė dešimtmečių, kad pasiektų šį žemiausią tašką. Mums prireiks daug laiko atsistatymui – ir tai tikrai neįvyks man būnant gyvam.

Mano arabų kartai tiek arabų nacionalistai, tiek islamistai sakė, kad reikia gintis nuo daugybės barbarų (imperialistų, sionistų, sovietų), besigrūdančių prie mūsų vartų. Mes nežinojome, kad barbarai jau viduje, kad jie kalba mūsų kalba ir kad labai gerai įsitvirtino mūsų mieste. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min