Beribė žmogiškoji fantazija

Sausio 12 dieną žemės drebėjimas smogė 10 mln. gyventojų turinčiai Karibų baseino valstybei Haičiui. Neturtinga šalis prarado sostinę ir, o tai gerokai baisiau, šimtus tūkstančių savo piliečių. Naujausiais duomenimis, vien Port o Prense žuvusiųjų – 150 tūkst., bet galutinis skaičius gali būti ir didesnis.

Tokio masto nelaimių akivaizdoje tenka dar kartą įsitikinti, kad žmonių padermė dar turi ir kai ką gero – iš visų pasaulio kampų sugužėjo gelbėjimo komandos, nusiaubtoje teritorijoje petys į petį darbuojasi JAV, Europos Sąjungos, Rusijos, Kinijos, Korėjos, Australijos ir net mažosios Islandijos gelbėtojai, ir niekas neprisimena abejotinų pasaulinės geopolitikos priešpriešų.

Kita vertus, ekstremaliose situacijose labai aiškiai atsiskleidžia ir tamsieji žmogiškosios prigimties gaivalai. 1993 metais maistas ir kita būtina pagalba įvairiais kanalais plūdo į badaujantį Somalį, tačiau taikių gyventojų padėtį tai nedaug pagerino – viską grobstė ginkluoti marodieriai. Haityje padėtis panaši, tik galbūt daugiau problemų kelia ne tiek plėšikai, kiek gobšūs valdininkai, tad JAV jūrų pėstininkams tarnyba ne ką linksmesnė nei Irake.

Tektoniniai ginklai

Gana cinišką viešųjų ryšių kampaniją ta proga pradėjo Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas, pareiškęs, kad JAV panaudojo tektoninį ginklą žemės drebėjimui sukelti ir, prisidengdamos humanitarine pagalba, okupavo Haitį.

Šiandienos pasaulis, kur labai išpopuliarinti tokie filmai kaip „2012“, „Zeitgeist“ bei paranojinė Dano Browno lektūra, pakankamai imlus tektoninių ginklų idėjoms, bet rimtų argumentų kol kas nėra.

Tektoninis ginklas, sukeliantis žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ar uraganus, nėra labai nauja idėja. Dar genialusis italas Umberto Eko prieš 30 metų parašytoje „Fuko švytuoklėje“ žaismingai tyčiojosi iš legendų apie tamplierius, rozenkreicerius ir kitas slaptąsias brolijas, ieškančias požeminių telūrinių srovių, kuriomis pasinaudojus galima užkariauti ir valdyti pasaulį.

Šiandienos pasaulis, kur labai išpopuliarinti tokie filmai kaip „2012“, „Zeitgeist“ bei paranojinė Dano Browno lektūra, pakankamai imlus tektoninių ginklų idėjoms, bet rimtų argumentų kol kas nėra.

Visų pirma, jei tokie projektai tikrai egzistuoja, apie juos būtų žinoma kur kas daugiau nei pliki gandai. Tik Holivudo katastrofų filmuose prezidentas staiga informuojamas apie kokį nors dar 1947–aisias pradėtą visiškai slaptą projektą, apie kurį net Baltieji rūmai nežinojo. Tikrovėje taip nebūna – visada atsiranda ilgaliežuvių.

Mūsų laimei, žmogaus sukurtos technologijos dar nėra tokios galingos, kad galėtų kontroliuoti žemės gelmių stichijas. Galingiausias žmogaus ginklas kol kas yra branduolinis ir jis, seismologų teigimu, tikrai gali sukelti žemės drebėjimą, bet tik nedidelį ir tik pačiame sprogimo epicentre.

Daug abejonių kelia ir „klimatiniai“ ginklai, kuriuos neva sukūrė sovietai. Apie šiuos ginklus sąmokslo teorijų fanai šnabždėjosi 2005–aisiais, kai stebėtinai daug uraganų nusiaubė Karibų jūrą, smarkiai pakeldami naftos kainas. Jei uraganai ar žemės drebėjimai staiga pradėtų siaubti Baltijos jūros baseiną, į gandus apie tektoninius ginklus tektų žiūrėti rimčiau. Bet Karibuose to gero netrūksta ir natūraliai – vargšelį Port o Prensą žemės drebėjimai griauna jau trečią kartą (kiti galingi drebėjimai purtė Haitį 1751 ir 1842 metais).

Valstybė nevykėlė

Dirbtinio žemės drebėjimo versiją visiškai paneigia ir pati Haičio istorija. Iki 1791 metų ši teritorija buvo Prancūzijos karaliaus valda San Domingas, kurioje juodieji vergai gamino maždaug 40 proc. pasaulio cukraus. Prasidėjus revoliuciniams neramumams metropolijoje, į maištą pakilo ir San Domingo vergai. Nepriklausomybės karas truko 13 metų, per jį buvo išžudyta apie 70 proc. San Domingo baltaodžių gyventojų. Kiti buvo nužudyti jau po karo, tik nedaugeliui pavyko pasprukti iš salos ir įsikurti Naujojo Orleano apylinkėse. Šimtmečius engtų vergų neapykanta buvo tokia didelė, kad pjaunami buvo net tie, kurių nors vienas prosenelis buvo baltas – išties daktaro Mengeles vertas sistemiškumas.

Kad ir kaip būtų, netrukus paaiškėjo, kad sėkmingai įvykdytas vienos mažumos genocidas kažkodėl negarantuoja nei politinio stabilumo, nei ekonominės gerovės. Per visą savo dviejų šimtmečių istoriją Haitis išliko skurdžiausia regiono valstybe, visiškai negerbiančia savo piliečių teisių. Ji net nesugebėjo tapti patrauklia lengvatinių mokesčių (ofšorine) teritorija, kaip daugelis Karibų jūros salų, kurios neblogai užsidirba padėdamos plauti pinigus banditams, narkotikų prekeiviams, specialiosioms tarnyboms ir mokesčių vengiantiems verslininkams. Net ir kraugeriai diktatoriai Haityje kažkokie tragikomiški, kaip antai tėvas ir sūnus Duvalier su savo vudu ritualais ir „tonton makutais“ (juk galima buvo represines struktūras ir kaip nors solidžiau pavadinti).

Net ir tie, kurie tiki Rusijos, Irano bei Venesuelos propaganda apie prigimtinį ir visaapimantį JAV agresyvumą bei destruktyvumą, turi turėti labai lakią fantaziją, kad patikėtų, jog Haičio okupacija yra sena Vašingtono „vanagų“ geopolitinė svajonė. Greičiau tai – ilgalaikis galvos skausmas.