Su naujienų svetaine jis kalbėjo praėjusį savaitgalį Europos išteklių centro Tbilisyje surengtos konferencijos kuluaruose.
Oficialus Maskvos paaiškinimas, esą ji gynusi Rusijos pilietybę turinčių Gruzijos separatistinio regiono gyventojų „gyvybę, sveikatą ir orum“, neatlaiko kritikos, nes daugelyje panašių konfliktų, tokių kaip Čečėnijoje arba Beslane, Rusijos piliečiai niekam nerūpėjo, sakė A.Ilarionovas. Jis pridūrė, jog taip pat abejotinos aplinkybės, kuriomis Pietų Osetijos gyventojams buvo suteikiama Rusijos pilietybė.
A.Ilarionovas 2000-2005 metais buvo V.Putino vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais, o šiuo metu dirba Vašingtone įsikūrusiame Katono institute.
Pasak jo, Rusijos konfliktas su Gruzija prasidėjo ne 2008 rugsėjo 8 dieną, kaip stengiamasi vaizduoti, o buvo kruopščiai planuojamas ir eskaluojamas nuo pat 2004 metų pavasario, kai Rusijos valdžia pradėjo tiekti ginklus Pietų Osetijai ir Abchazijai.Maskva taip pat apmokė šių regionų pajėgas, statė karines bazes, tiesė strateginius kelius ir geležinkelius.
„Kulminacija įvyko, kai prie Gruzijos sienos buvo sutelkta 80 tūkst. reguliariosios kariuomenės ir sukarintų dalinių karių, iš kurių bent 60 tūkst. dalyvavo rugpjūtį kilusiame kare“, – paaiškino A.Ilarionovas.
„Manoma, kad rugpjūčio 7 dieną Pietų Osetijoje buvo 20-25 tūkst. osetinų ir Rusijos karių bei 240 tankų“, – sakė jis. Buvęs Putino patarėjas pridūrė, kad Gruzijos armija iš viso turėjo 29 tūkst. karių ir 200 tankų, o dauguma šių pajėgų buvo dislokuota šalies vakaruose netoli Abchazijos.
„Prie Pietų Osetijos buvo tik apie 4-5 tūkst. Gruzijos karių ir 42 tankai“, – sakė A.Ilarionovas. Jis priminė, kad prezidentas Michailas Saakašvilis rugpjūčio 7 dieną paskelbė, kad Gruzija vienašališkai nutraukia ugnį, tačiau tą pačią naktį Pietų Osetijos pajėgos surengė iki tol neregėto masto šiame regione esančių gruzinų kaimų artilerijos apšaudymą.
„Staiga jie suvokė, kad Pietų Osetijos ir Rusijos pajėgoms nusprendus pulti, jos per kelias valandas pasiektų Tbilisį“, – aiškino ekspertas.
Pasak A.Ilarionovo, prezidentas M.Saakašvilio sprendimas atakuoti Cchinvalį „buvo savigyna, tačiau gana rizikinga savigyna“.
„Saakašvilis sulaukė aiškaus signalo iš Vakarų, kad Amerika ir Europa jam nepadės. Net jeigu JAV būtų nusprendusi padėti, tai būtų visiškai nerealistiška, nes pirmieji daliniai atvyktų ne anksčiau nei po dviejų savaičių. Akivaizdu, kad po dviejų savaičių ginti Gruziją būtų buvę per vėlu. Štai kodėl jis priėmė tokį sprendimą, aiškiai suvokdamas, kad liks vienas prieš Rusiją“, – tvirtino politikas.
A.Ilarionovas pripažino, jog tai buvo „skausmingas“ sprendimas, kuris galėjo pakenkti prezidento reputacijai ir sužlugdyti šalies gyventojų pasitikėjimą, juolab kad M.Saakašvilis anksčiau viešai paskelbė paliaubas su Pietų Osetija. Tačiau „mintyse atkuriant įvykius atrodo, jog tai buvo vienintelis įmanomas sprendimas, kuris iš tiesų išgelbėjo Gruzijos nepriklausomybė ir valstybingumą“, sakė jis.
Kalbėdamas apie Gruzijos opozicijos išreikštą pasipiktinimą dėl karo su Rusija, A.Ilarionovas sakė, jog „netgi faktas, jog ši opozicija tebeegzistuoja ir gali reikšti savo nuomonę, yra didžia dalimi nulemtas sprendimo gintis“.
„Jeigu Saakašvilis nebūtų kontratakavęs, dabar opozicijos tikriausiai nebebūtų. Tbilisyje sėdėtų Igoris Giorgadzeė (Gruzijos politikas, kuris 1995 metais mėgino nužudyti buvusį šalies prezidentą Eduardą Ševarnadzę). Istorija būtų visiškai kitokia“, – aiškino jis.
Vienašališkas Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimas tikriausiai buvo atsarginis Rusijos valdžios planas, kuris Maskvai neatrodė pats priimtiniausias, sakė A.Ilarionovas.
„Atrodo, kad pagal planą A siekta dezorganizuoti Gruzijos vyriausybę ir visuomenę kokiu nors pilietiniu karu, kariniu perversmu arba revoliucija, dalyvaujant osetinams ir gruzinams, kurie turėjo iš vidaus pakeisti Gruzijos režimą.“
„Tačiau kai Gruzijos pajėgos įžengė į Cchinvalį ir sugebėjo keletą dienų neįleisti Rusijos armijos į Gruziją, laimėta pakankamai laiko likusiai kariuomenei iš šalies vakarų permesti Tbilisio gynybai, pritraukti pasaulio bendruomenės dėmesį, „pažadinti“ pasaulio visuomenę ir politikus bei mobilizuoti tarptautinę paramą“, – aiškino A.Ilarionovas
„Po kelių dienų tapo aišku, kad pagrindinis planas – organizuoti revoliuciją arba pilietinį karą - žlugo. Rusijos valdžia buvo priversta imtis atsarginį planą. Tačiau Rusijos valdžiai tai buvo didelis nusivylimas. Kai girdit Rusijos pareigūnus piktžodžiaujant prieš poną Saakašvilį, jie tik reiškia didžiulį nusivylimą, kad ponas Saakašvilis sugebėjo sugriauti jų puikiai parengtą pagrindinį planą“.
„Pagal planą B Rusija mėgina apginti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Taip buvo viešai pareikšta praėjus vos kelioms dienoms po šio karo. Galiausiai jie nusprendė apsimesti palaikantys (separatistinių regionų) nepriklausomybę. Tačiau tai aiškiai prieštarauja Rusijos valdžios pozicijai, kurios ji taip ilgai laikėsi – nepripažinti Čečėnijos, Kosovo, Kalnų Karabacho, Šiaurės Kipro, Padniestrės“.
„Rusijai mažiausiai reikia šitų [Gruzijos] atskilusių regionų. Jie Rusijos vyriausybei kelia daug rūpesčių. Jie suryja daug lėšų, nėra pakankamai tvarūs, taip pat kyla daug problemų dėl nusikalstamumo... Nei iš šio, nei iš to atsiranda dešimtys tūkstančių ginkluotų žmonių, kurie lengvai gali įsibrauti į Rusijos teritoriją. Tai neįtikėtinas galvos skausmas“, – sakė jis.
Aiškindamas priežastis, paskatinusias Maskvą skirti šioms karinėms operacijoms „milijardus dolerių“ ir būti pasirengusiai patirti „tokius didelius diplomatinius nuostolius ir izoliaciją“, A.Ilarionovas sakė, jog to negalima paaiškinti niekaip kitaip, tik „egzistencine grėsme“, kurią Gruzijos demokratija kelia Rusijos režimui. Pasak eksperto, šis faktas įrodo, kad su Rusijai artimai susijusi šalis gali reformuotis ir integruotis į Vakarų šalių bendruomenę.
A.Ilarionovas mano, kad Europos Sąjungos (ES) stebėtojų misija Gruzijoje labai teigiamai veikia šalies saugumą. Kai kuriais atžvilgiais Tbilisiui tai netgi naudingiau, nei galimybė gauti NATO narystės veiksmų planą (NVP) balandį Bukarešte vykusiame Aljanso viršūnių susitikime.
„Šiuo metu ES stebėtojai yra pirmoji Gruzijos saugumo užtikrinimo linija – tam tikra prasme tai tikriausiai netgi šiek tiek geriau negu NVP. Narystės veiksmų planas be stebėtojų neužtikrina jokių gynybos garantijų. Tačiau dabar ten esantys žmonės yra labai rimta apsauga nuo bet kokios agresijos“, – paaiškino jis.
Buvęs V.Putino patarėjas pridūrė, jog kai kuriais atžvilgiais padėtis Gruzijoje „netgi geresnė negu prieš tris mėnesius, kai tarptautinė bendruomenės nerodė rimto susidomėjimo, o šalyje nebuvo tarptautinių stebėtojų“.
„Tik istorija išaiškins, ar tai teisinga, ar ne. Palyginus liepą prie vidinės Pietų Osetijos ir Gruzijos sienos vykusių provokacijų intensyvumą – kai nuolat vykdavo artilerijos apšaudymai, padegimai ir atakos – su šiomis dienomis, kai provokacijų beveik nepasitaiko, galima patiems padaryti išvadą, kuri padėtis iš tikrųjų geresnė“, – apibendrino A.Ilarionovas.
