Kazachstano piemenys tokiu laiku jau amžių amžius įsikuria vasaros ganyklose, plytinčiose daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje, Asi plynaukštyje. Ten žmonės susirenčia tradicines jurtas, gano gyvulius, akis ilsina žvelgdami į snieguotas kalnų viršūnes, o vandenį semia iš Kiši-Turgeno upės. Šioje oazėje teka modernumo nepaliestas klajoklių kazachų gyvenimo būdas. Jie karves melžia rankomis, o maistą verda lauke.
„Ar kazachams sunku gyventi vasaros ganyklose? Tai protėvių tradicija. Šiose ganyklose gimė ir užaugo didžių žmonių – karių ir poetų“, – pasakojo piemuo Turgynbai Jerkinbekovas.
Sovietų Sąjunga klajokliams gerokai pakirto sparnus, tačiau net ir per pusę amžiaus klajoklių kazachų prigimties palaužti nesugebėjo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo demografai pastebi klajoklių atgimimą visoje Vidurinėje Azijoje, ypač Kirgizijoje, kur žmones atgal į lygumas suvarė po sovietų pasitraukimo į šipulius subyrėjusi ir niekaip neatsigaunanti ekonomika.
„Dabar gyventi daug lengviau. Sovietai viską kontroliavo. Tėvas pasakojo, kad galėjo auginti tik du tris žirgus. Jei turėjai daugiau, valstybė nusavindavo“, – gyvulių augintojas Asanas Bimenovas.
Asi plynaukštėje gyvena ne vien piemenys, netoliese glaudžiasi ir viena iš trijų pagrindinių Kazachstano observatorijų.
