Remiantis šia medžiaga, Didžioji Britanija šeštajame dešimtmetyje buvo beveik beginklė, kai iškilo grėsmė, kad Sovietų Sąjunga puls.
Šalies gyventojai buvo instruktuojami, ką daryti, išgirdus pavojaus signalą, bet, remiantis vyriausybės dosjė, visa tai buvo tuščias laiko gaišimas.
Tarp išslaptintų dokumentų – tuometinio ministro pirmininko Jameso Callaghano ir gynybos ministro Fredo Mulley pokalbių stenogramos. Jie apibūdina šalies gynybos galią kaip „nepakankamą“.
Toks vertinimas buvo pateiktas, išnagrinėjus šalies gynybos galios būklę J.Callaghano užsakymu, gavus Britanijos Jungtinio žvalgybos komiteto (JIC) ataskaitą apie Sovietų Sąjungos grėsmę Didžiajai Britanijai.
Gynybos ministras rašė: „Vaizdas, kurį piešia generalinis štabas, verčia blaiviai galvoti“.
„Priešlėktuvinė gynyba neišlaikys veržlaus puolimo, nes turi nepakankamai lėktuvų ir jai trūksta šaudmenų, kurių pakaks tik dviem ar trims dienoms. Armija galės priešintis galimam SSRS puolimui tik karo pradžioje. Tačiau dėl neadekvataus materialinio-techninio aprūpinimo atremti grėsmę ji nepajėgs“, – sakoma ataskaitoje.
Remiantis šia medžiaga, Didžioji Britanija šeštajame dešimtmetyje buvo beveik beginklė, kai iškilo grėsmė, kad Sovietų Sąjunga puls.
Remiantis vertinimu, ore 98 Britanijos naikintuvai turės rungtis su 200 Sovietų Sąjungos bombonešių. Esant tokiam jėgų santykiui, Britanijoje buvo tikimasi kur kas daugiau sugriovimų nei Antrojo pasaulinio karo metais, kai ją bombardavo „Luftwaffe“ lėktuvai.
Britanijos karinis jūrų laivynas turėjo tik 32 minų tralerius, ir jie jau buvo laikomi „pasenusiais“.
Jamesas Callaghanas buvo įtūžęs. Jo nuomone, šaudmenų karinėms oro pajėgoms stygius –„tai skandalas“ ir „kelis žmones reikia atleisti“, nors jis ir nepaminėjo tarp jų gynybos ministro.
Ataskaitos tekstą išmargino premjero pastabos.Vienoje vietoje jis rašė: „Tegu padeda mums Dievas, jeigu prasidės karas“.
Dokumente nurodoma, kad tokia padėtis turės padarinių ne tik Didžiajai Britanijai.
Pasak gynybos ministro, „mažai tikėtina, kad Britanija galės užkirsti kelią dideliems NATO pajėgų, kurios bazuojasi šalyje, taip pat svarbių Amerikos aktyvų nuostoliams“.
Tai, pasak jo, „gerokai sumažins NATO sugebėjimą surengti operacijas Europoje ir rytinėje Atlanto dalyje.
Išvados, kurias iš viso to padarė NATO ir JAV, taip pat privertė blaiviai galvoti. Jų vadovai suprato, kad Britanija pati viena negalės pasipriešinti Sovietų Sąjungos karinei mašinai.
Viename laiške ministrui pirmininkui buvo rašoma: „Problemą apsunkina dar ir tai, kad sparčiai didėja puolamasis SSRS potencialas, kuris gali būti panaudotas, užpuolant (Didžiąją) Britaniją. Mums teks labai greitai bėgti, kad išliktume vietoje status quo išsaugojimo požiūriu“.
Praėjus ketveriems metams, 1982 metais, kai SSRS taip ir neįgyvendino užpuolimo planų, prasidėjo Didžiosios Britanijos ir Argentinos karas dėl Folklendo salų kontrolės.
Pasibaigus šaltajam karui, branduolinio užpuolimo grėsmė Europoje sumažėjo. Didžiosios Britanijos branduolinis potencialas dabar apsiriboja tik povandeniniuose laivuose esančiomis tolimojo veikimo spindulio raketomis „Trident“, o karinės doktrinos centras pasistūmėjo pasaulinių veiksmų link.
Britanijos kariai veikia virtinėje karinių konfliktų ir operacijų visame pasaulyje, todėl jie turi būti itin judūs ir sugebėti atlikti daug funkcijų.
Tačiau Didžiosios Britanijos gynybos strategijos kertinis akmuo, kaip ir anksčiau, tebėra stiprių sąjungų būtinybė.
