„Die Zeit“ apie V.Putino madą: vos tik prasižioja apie taiką, duoda įsakymą žudyti

Po to, kai du teroristai, broliai Kouachi įsiveržė į satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją ir nušovė 12 žmonių, vos po kelių dienų beveik 4 mln. prancūzų ir 44 valstybių vadovai įvairiose planetos vietose pasisakė prieš šio išpuolio organizatorius ir pagrindinius veikėjus.  Tuomet mano draugas ukrainietis klausiamai į mane pasižiūrėjo.

Juk logiška, pabrėžiau aš, kad Paryžiuje puolimo metu buvo siekiama sunaikinti aiškų taiknį – tai, kas svarbiau ir gerokai daugiau nei vien tik individas. Tai, – mūsų laisvė, jungianti Europos visuomenę į visumą. Todėl prieš tokį puolimą sukilo milijonai.

Geografinis Europos centras, remiantis 1887 m. matavimais, yra Ukrainos teritorijoje. Žvelgiant iš politikos aukštumų, galima ginčytis, kada Ukraina taps ES nare ir apskritai, ar tai įvyks.

Bet juk prieš metus Kijeve kilus Maidano revoliucijai, pagrindinių Europos valstybių užsienio reikalų ministrai, kartu su Vokietijos atstovu Franku Walteriu Steinmeieriu priešakyje, stengėsi padėti Ukrainai pereinamuoju laikotarpiu. Jie jautė atsakomybę dėl milijonų ukrainiečių, išėjusių į gatves su ES vėliavomis. Juk jie atvyko iš įvairių Ukrainos kampelių, kad galėtų pademonstruoti savo požiūrį į Europos vertybes.

Karinis konfliktas Ukrainoje, kurio pradžia iškart po Maidano pergalės tapo Rusijos įvykdyta Krymo aneksija, vyksta pagal tam tikrą schemą. Tos schemos dalys nuolat pasikartoja. Taip nutiko ir per keletą pastarųjų dienų.

Kiekvieną kartą, kai tik Rusijos valdžia praneša apie savo diplomatines nuolaidas ar pristato „taikos planą“, prorusiški daliniai Ukrainos rytuose gauna naujos ginkluotės arba įsakymą pulti.

Trečiadienį Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrai Berlyne vėl susitarė dėl demarkacinės linijos. Steinmeieris kalbėjo apie „pastebimą pažangą“. Sergejus Lavrovas – apie ginkluotės atitraukimą.

Bet ketvirtadienį Rusijos remiami separatistai įnirtingai atakuodami siugriovė Donecko oro uostą. O civilių autobusas, patekęs į jų artilerijos ugnį?

Penktadienį separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka drįsta pareikšti, kad puls toliau. O jau šeštadienį prorusiškų separatistų artilerija pasistūmėjo tiek, kad Mariupolio daugiabučių rajone sproginėjo „Grad“ raketos. Žuvo 30 žmonių. Tarp jų – du vaikai.

Kiekvieną kartą, kai tik Rusijos valdžia praneša apie savo diplomatines nuolaidas ar pristato „taikos planą“, prorusiški daliniai Ukrainos rytuose gauna naujos ginkluotės arba įsakymą pulti. Tai – schema.

Taip nutiko ir praėjusių metų vasarą, kai pirmasis iš daugybės Rusijos „humanitarinės pagalbos“ konvojų įvažiavo į Ukrainos teritoriją be jokio pasieniečių patikrinimo. Tas pats nutiko ir rudenį, Minske pasirašius taikos protokolą.

Tokia dezinformacija diplomatiniame ir žiniasklaidos lygyje (ją galima vadinti melu) dažniausiai tiesiogiai susijusi su Rusijos remiamų karinių dalinių judėjimu, perdislokavimu. Viskas vyksta pagal planą.

Tai – vienas svarbiausių hibridinio karo komponentų. Tuo metu, kai Rusijos pajėgos grobia šalia Krymo esančias teritorijas, Europos ministrai, išsirikiavę į ilgą eilę, kalba apie „begalinį susirūpinimą“. Panašu, kad jų gretas papildo vis daugiau politikų.

Maždaug prieš metus nepavykęs bandymas tarpininkauti tarp Viktoro Janukovyčiaus ir ES ministrų, virto karu, prie kurio, atrodo, daugelis jau priprato. Jei naujienų programoje pasakojama apie žuvusius Ukrainoje, tai jau nieko nebestebina. Nes tai – nieko naujo. Tą patį juk girdėjome ir prieš savaitę.

Donbase jau nužudyta 5 000 žmonių. Minsko susitarimai buvo nedidelė blykstelėjusi viltis, kad po tokių diplomatinių Europos ministrų pastangų įsivyraus taika. Tačiau per pastarąsias dienas žlugo visos viltys.

Ukrainietis, kuris po išpuolių Paryžiuje į mane taip klausiamai pažvelgė, puikiai suvokė, kodėl taip susivienijo milijonai prancūzų – dėl išpuolio prieš žodžio laisvę. Nes tai – labai svarbi vertybė.

Po to jis paklausė: nejaugi šių europinių vertybių – demokratijos, tarptautinės teisės, piliečių teisių – nėra būtina apginti Ukrainoje? O gal net dar labiau, nei Prancūzijoje?