Ketvirtadienį kreipdamasis į tautą per televiziją H.Mubarakas paskelbė perduodantis savo įgaliojimus viceprezidentui ir buvusiam žvalgybos vadovui Omarui Suleimanui.
Tačiau iki sausio 25 dienos, kai prasiveržė pirmieji protestai prieš vyriausybę, daugiausiai gyventojų turinčios arabų šalies vadovas atrodė nepajudinamas.
Egipto vairas H.Mubarakui netikėtai atiteko, kai jo pirmtakas Anwaras El Sadatas, įrašytas į istoriją kaip pirmasis su Izraeliu taikos sutartį pasirašęs arabų valstybės vadovas, 1981 metų spalio 6 dieną buvo nušautas islamistų kovotojų per karinį paradą Kaire.
Praėjus savaitei po šio incidento H.Mubarakas perėmė prezidento postą ir nuo to laiko be pertraukos vadovavo savo šaliai, kurioje įvedė iki šiol galiojantį griežtą nepaprastosios padėties režimą.
Manoma, kad už daugumą pasikėsinimų į šio prezidento gyvybę Egipte ir užsienyje buvo atsakingos radikalių islamistų grupuotės, tokios kaip „al Jihad“, „Gamaa Islamiyya“ ir „Talaeh al Fatah“.
Pirmąsyk jį tiesiogiai mėginta nužudyti 1993 metais – praėjus metams po to, kai islamistai pradėjo smurto kampaniją, siekdami nuversti sekuliarią Egipto vyriausybę. Tačiau sąmokslas raketomis apšaudyti prabangią H.Mubarako rezidenciją buvo sužlugdytas.
Vėliau prezidento priešininkai organizavo įvairius kitus pasikėsinimus, įskaitant mėginimą detonuoti sprogmenų prikrautą automobilį prie prezidento kortežo Kaire.
1995 metais kovotojai apšaudė H,Mubarako kortežą Etiopijos sostinėje Adis Abeboje, o metais anksčiau jį mėginta susprogdinti kariniame oro uoste, kuriame prezidentas turėjo pasitikti Libijos lyderį Muammarą Kadhafi.
1999 metų rugsėjį H.Mubarakas buvo lengvai sužeistas, kai vienas vyras, neturintis jokių akivaizdžių ryšių su jokia islamistų grupuote, dūrė jam peiliu Port Saido mieste.
Ilgą laiką puikia savijauta garsėjusio ir anksčiau beveik kasdien skvošą žaisdavusio lyderio sveikata pirmąsyk akivaizdžiai susvyravo 2003 metais, kai jis nualpo sakydamas kalbą parlamente.
Pareigūnai teigė, kad prezidentas tuomet buvo nusilpęs dėl peršalimo ir musulmonų šventojo mėnesio Ramadano pasninko.
Kai 2004 metais Vokietijoje H.Mubarakui buvo operuotas pasislinkęs stuburo diskas, suintensyvėjo spėlionės, kas galėtų tapti jo įpėdiniu.
Pernai kovą H.Mubarakas vėl gydėsi Vokietijoje, kur jam buvo pašalinta tulžies pūslė, taip pat plonosios žarnos gerybinis auglys. Gandai, jog prezidentas mirė per operaciją, buvo išsklaidyti, valstybinei televizijai parodžius sveikstantį šalies vadovą.
H.Mubarako sveikata Egipte paprastai viešai neaptarinėjama. Dviejų vaikų tėvas taip pat neviešina savo asmeninio gyvenimo.
Įdomu tai, jog Egipto pirmosios ponios Suzanne Mubarak motina kilusi iš Velso.
2007 metais gandai apie pablogėjusią prezidento sveikatą taip išplito, jog H.Mubarakas buvo priverstas neplanuotai pasirodyti viešumoje, kad juos išsklaidytų.
Egipto vadovas gimė 1928 metų gegužės 4 dieną Nilo deltos kaime Menufijoje.
Jaunystėje jis tarnavo Egipto oro pajėgose ir kovėsi keliuose karuose su Izraeliu, tačiau vėliau palaikė A.El Sadatą, sudariusį taiką su žydų valstybe 1979 metais.
Atėjęs į valdžią H.Mubarakas tęsė nepopuliarią taikaus sambūvio su Izraeliu ir palankumo Vakarams politiką, kuri kainavo gyvybę jo pirmtakui.
Jo vyriausybė, kontroliuojanti besivystančią daugiau nei 80 mln. gyventojų turinčią šalį, dažnai tapdavo vidinio pasipriešinimo taikiniu. Tačiau Egipto opoziciją sudaro labai įvairios jėgos – nuo uždraustos islamistinės „Musulmonų brolijos“ iki liberalių pažiūrų disidentų.
H.Mubarako režimas stengėsi išsklaidyti kovotojų grupuotes, kurios rengė išpuolius per praėjusio amžiaus 9–ąjį ir 10–ąjį dešimtmečius, taip pat 2004 ir 2006 metais. Šios atakos buvo skaudus smūgis turizmo sektoriui, itin svarbiam Egiptui.
Dėl glaudžių ryšių su JAV ir Izraeliu H.Mubarako vyriausybė buvo griežtai kritikuojama daugelyje arabų šalių, ypač per 2006 metais vykusį Izraelio karą su Libanu ir 2008–2009 metų sandūroje surengtą žydų valstybės puolimą prieš Gazos Ruožą.
Egipto opozicija kaltina Vašingtoną, jog šis ignoruojat H.Mubarako režimo vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, korupciją ir nesugebėjimą imtis labai reikalingų reformų.
