Tačiau jų atsisakymas paklusti ES nurodymui nutraukti tuos darbus yra reikšmingesnis negu vien tik dar viena Europos praleista proga paspausti Kremlių. Rusijos tiekiamos gamtinės dujos jau dabar sudaro apie trečdalį ES suvartojamo kiekio. Dujotiekis „South Stream“ galėtų padidinti rusiškų dujų srautą į Europą dar 25 proc., potencialiai sustiprindamas Maskvos derybinius svertus dar ilgai po Ukrainos krizės.
„South Stream“ papildytų Europoje išsiraizgiusį Rusijos vamzdynų tinklą: viena jo šaka eitų per Bulgariją, Serbiją, Vengriją, Slovėniją, Austriją ir Italiją, o kita – per Kroatiją, Makedoniją, Graikiją ir Turkiją. Europos Komisija, nurodė paskelbti šio projekto moratoriumą, kilus susirūpinimui, kad Rusija būtų ir dujotiekio valdytoja, ir dujų tiekėja. Komisija taip pat atidėjo dalį su šiuo projektu susijusių politinių derybų, įsiplieskus krizei Ukrainoje.
„Įvykiai Ukrainoje ir Rusijoje pademonstravo, kad ES prioritetas – diversifikuoti savo energetikos išteklių šaltinius“, – sakė ES energetikos komisaro atstovė Sabine Berger.
Tačiau Austrija, Vengrija ir Serbija, kuri yra kandidatė įstoti į Bendriją, pareiškė, kad tęs „South Stream“ atkarpų tiesimą savo teritorijose; jų pavyzdžiu gali pasekti kitos šalys, sukeldamos ES ir JAV nepasitenkinimą. Austrijai paskelbus apie tokį sprendimą praėjusį mėnesį, Vašingtonas paragino Vieną „gerai apsvarstyti“, ar tai prisidės prie „Rusijos atgrasymo nuo agresijos“.
Tuo tarpu Maskva sako, kad tokius JAV pareiškimus skatina ekonominiai išskaičiavimai. Neseniai Vienoje apsilankęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ragindamas Austriją palaikyti „South Stream“, pareiškė, kad „mūsų draugai amerikiečiai ... nori patys aprūpinti Europą dujomis“.
Daugumos Europos šalių reakcija buvo vangi. Daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių jau dabar daugiausiai dujų perka iš Rusijos, todėl joms neparanku kritikuoti „South Stream“. Esančios toliau Vakaruose, kaip Prancūzija, valstybės rūpinasi, kad jų pelningi verslo ryšiai su Rusija išliktų nepaliesti net ir Maskvai taikant sankcijas.
Nors kai kurios šalys stengiasi diversifikuoti energetikos šaltinius, pareigūnai, atrodo, yra linkę pripažinti, kad bent jau artimiausiu laikotarpiu nebus daug alternatyvų rusiškoms dujoms.
Atsinaujinančios energetikos projektai toli gražu nesugeba patenkinti paklausos. Be to, susirūpinimas dėl poveikio aplinkai kursto didelį nepalankumą dujų ir naftos gavybai skalūnų plėšymo metodu, kuris nulėmė JAV dujų gavybos sektoriaus suklestėjimą. Taip pat prireiks bent dešimtmečio, kol Jungtinės Valstijos galės pradėti suskystintų gamtinių dujų eksportą jūra, nes jį trikdo techninės ir biurokratinės kliūtys.
Esančios toliau Vakaruose, kaip Prancūzija, valstybės rūpinasi, kad jų pelningi verslo ryšiai su Rusija išliktų nepaliesti net ir Maskvai taikant sankcijas.
„Europos energetinė nepriklausomybė nuo Maskvos tikriausiai išliks aktuali dar ilgą laiką, – sako ekspertas Michaelas Klare'as, knygos „Kylančios galiūnės, mažėjanti planeta ir naujoji energetikos geopolitika“ (Rising Powers, Shrinking Planet, the New Geopolitics of Energy) autorius. – Maskva lengvai neužleis savo dominuojančios pozicijos.''
Tokios perspektyvos verčia Vakarų galiūnes pažvelgti į Maskvos keliamą grėsmę nauju kampu. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas praėjusį mėnesį apkaltino Rusijos žvalgybos agentūras, kad šios tiesiogiai skatina Europos ekologinius judėjimus finansuoti kampanijas prieš skalūnų dujų gavybą.
Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas kritikavo Austrijos prezidentą Heinzą Fischerį, sakydamas, jog Maskva jokiu būdu negali būti laikoma „strategine partnere“.
Rusijos įvykdyta Ukrainai priklausančio Krymo pusiasalio aneksija taip pat potencialiai gali sustiprinti Maskvos energetinį dominavimą Europoje.
Maskva dabar kontroliuoja dideles teritorijas Juodosios jūros rytinėje dalyje, kurioje galbūt slypi trilijonų dolerių vertės gamtinių dujų telkinių. Be to, dabar Rusija gali pakeisti „South Stream“ maršrutą, nebelikus būtinybės aplenkti Ukrainos kontroliuojamus vandenis, todėl šis projektas taptų pigesnis ir paprastesnis.
Iš dalies Europos kritiką „South Stream“ projektui lemia šalių, kurios anksčiau buvo tiesiogiai priklausomos nuo Kremliaus, pozicijos. Vos tik Viena praėjusį mėnesį sutiko tęsti savo ruožo statybas, Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas kritikavo Austrijos prezidentą Heinzą Fischerį, sakydamas, jog Maskva jokiu būdu negali būti laikoma „strategine partnere“.
Tačiau daugeliu atvejų reakcija buvo vangi, Lenkijos ekonomikos ministerijos pranešime naujienų agentūrai „The Associated Press“ sakoma, kad bet koks sprendimas tiesti tą vamzdyną yra „suinteresuotų šalių rankose“, net jeigu „South Stream“ projekte nepavyktų diversifikuoti „maršrutų, šaltinių ir tiekėjų“.
Tokį santūrumą gali paaiškinti šių šalių energetikos ryšiai su Maskva. Estija, Latvija ir Lietuva visas savo suvartojamas dujas perka iš Rusijos. Rusiškos dujos taip pat sudaro 60 proc. Lenkijoje suvartojamų dujų kiekio, nors Varšuva stengiasi diversifikuoti savo šaltinius.
Tai leidžia šalims, kurioms reikalingas „South Stream“, atmesti kritiką.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas neseniai metė iššūkį „tiems, kurie sako, jog neturėtume tiesti „South Stream“ ... – pateikite alternatyvų pasiūlymą, kaip mes galėtume gyventi be energijos.“
Bulgarijos energetikos Dragomiras Stoinevas sakė, kad šalių, kurios naudojasi tiesioginiu dujų tiekimu iš Rusijos, raginimai, jog Sofija turėtų palaukti Ukrainos krizės pabaigos, yra „nepriimtini“.
