Apie šiuos V.Putino grasinimus, leidinio teigimu, Ukrainos prezidentas esą papasakojo Kijeve susitikęs su Europos Komisijos vadovu Jose Manueliu Barroso.
Kitos žiniasklaidos priemonės kreipėsi į Briuselį, Kijevą ir Maskvą patvirtinimo, kad V.Putinas iš tiesų išsakė tokius grasinimus, tačiau oficialiai jie atsisakė tai paneigti.
Leidinys „EUobserver“ paprašė trijų Rusijos analitikų atsakyti, ar Rusijos prezidentas galėjo taip pasakyti. Jų atsakymas buvo trumpas: „Ne“.
Realesnė grėsmė yra „hibridinis karas“ – ekonominė prievarta, politinė ardomoji veikla ir slapti kariniai veiksmai, nukreipti prieš Baltijos valstybes, siekiant suskaldyti NATO, Aljansui vieningai nesutariant, kaip reaguoti. Vis dėlto išsamūs analitikų atsakymai apžvelgia galių pusiausvyrą Europoje ir atskleidžia karo Ukrainoje psichologinį pagrindą.
Minėti analitikai yra Pavelas Bajevas, Pavelas Podvigas ir Igoris Sutiaginas. P.Bajevas, anksčiau dirbęs Rusijos gynybos ministerijos tyrimų institute, šiuo metu dirba Oslo taikos tyrimų institute (PRIO). P.Podvigas anksčiau dėstęs Maskvos fizikos ir technologijų institute, dabar dirba Jungtinių Tautų (JT) Nusiginklavimo tyrimo institute Ženevoje. I.Sutiaginas, anksčiau dirbęs Rusijos mokslų akademijoje (Maskva), buvo suimtas už šnipinėjimą, o 2010 m. Rusijai ir JAV keičiantis šnipais, išsiųstas į Jungtinę Karalystę. Dabar šis analitikas dirba Londone esančiame analitikos centre RUSI.
5-ojo straipsnio išbandymas
Neseniai JAV prezidentas Barackas Obama lankėsi Taline ir Varšuvoje, kur dar kartą pabrėžė, kad šios šalys neturėtų abejoti NATO penktuoju straipsniu, kuris kalba apie kolektyvinę gynybą.
Vis dėlto šis straipsnis niekada nebuvo išbandytas, ir niekas nežino, ar amerikiečiai bei prancūzai būtų pasirengę mirti dėl Lietuvos ar Estijos nepriklausomybės kare su branduolinį ginklą turinčia valstybe. Analitikai teigia, kad, jeigu penktojo straipsnio nuostatos negaliotų, Baltijos šalys dėl savo geografinės padėtis liktų neapginamos.
Tai, kad Bukareštas galėtų būti okupuotas, yra neįtikėtina, nes Rusijos kariuomenė turėtų įveikti didelę teritoriją, kas techniškai nėra įmanoma, – teigė P.Bajevas.
Tačiau Bukarešto ir Varšuvos perspektyvos kitokios. „Tai, kad Bukareštas galėtų būti okupuotas, yra neįtikėtina, nes Rusijos kariuomenė turėtų įveikti didelę teritoriją, kas techniškai nėra įmanoma“, – teigė P.Bajevas.
„Tam, kad pasiektų Bukareštą, Rusijai reikėtų įvykdyti didelio masto jūrų desanto išlaipinimą, o ji galimybės tai padaryti neturi“, – pridūrė I.Sutiaginas.
Tuo metu Varšuva, pasak jo, yra pažeidžiamesnė. Rusijos tankai ir pėstininkai galėjo pulti Lenkiją iš Baltarusijos, o raketas „Iskander“ į Lenkijos miestus Rusija galėtų paleisti iš Karaliaučiaus. Taip pat Rusija galėtų dislokuoti specialiąsias pajėgas Varšuvoje. Tačiau net ir tuomet Rusijos sausumos pajėgos bei orlaiviai būtų toli nuo savo bazių ir susidurtų su sunkumais, norėdami pasipildyti kuro, maisto, amunicijos ir kitas atsargas.
„Gal Rusijos pajėgos ir galėtų pasiekti Varšuvą, tačiau, ką jos darytų po to?“, – kelia klausimą I.Sutiaginas. Tuo metu P.Bajevas dar skeptiškiau žvelgia į minėtus Rusijos prezidento pareiškimus. Pasak jo, priešingai, nei Šaltojo karo metais, dabar Rusijos kariuomenė nėra nuolatos pasirengusi pradėti didelio masto puolimą. „Kariuomenėje nėra galiojančio mobilizacijos įprastam karui mechanizmo, todėl ir Varšuva vargu, ar Rusijos jėgoms“, – teigė jis.
I.Sutiaginas ir P.Bajevas sutaria, kad Kijevas Rusijos pajėgoms yra įkandamas. P.Bajevas pažymi, kad Rusijos Krymo aneksija ir invazija į Rytų Ukrainą sukėlė tokių neigiamų jausmų, kad dabar ji patiria visuotinį pasipriešinimą.
„Nemanau, kad Rusijos karininkams būtų malonūs tokie pavedimai... Jau dabar jie jaučiasi išduoti, nes Rusija atsisakė išduoti leidimą tinkamai palaidoti karius, kurie žuvo Rytų Ukrainoje“, – teigė jis. Tuo metu, jeigu B.Obamos veiksmai nestokotų tokio paties ryžto, kaip ir teiginiai, V.Putino grasinimai būtų dar mažiau realūs.
I.Sutiaginas sako, kad NATO lėktuvai gali Rusijai pridaryti didžiulių nuostolių, jei ši įžengtų į penktojo straipsnio ginamą teritoriją. „Neturėdama pranašumo ore, ji neturi jokių šansų laimėti konfliktą“, – sakė pašnekovas.
„NATO sausumos pajėgų Europoje ir Rusijos pajėgų santykis yra 4:1, taip yra net skaičiuojant Rusijos Azijos pajėgas. Jų neskaičiuojant, santykis – 7:1“, – tęsė I.Sutiaginas.
P.Bajevas atkreipė dėmesį, kad Rusija neturi galimybių apsiginti nuo NATO tolimojo nuotolio ypač taiklių ginklų, tokių kaip, pavyzdžiui, įprastinės sparnuotosios raketos. I.Sutiaginas pridūrė, kad V Putinas gali manyti, kad NATO nesitaikys į Rusijos teritoriją, tačiau negali būti iki galo tuo tikras.
Atominis eskalavimas neįmanomas
P.Bajevas teigė, kad atominis eskalavimas yra labai „toli, neįsivaizduojamame tolimiausiame kampe. Seniai nusistovėję tabu ir jie nepriklauso nuo to, koks vadovas gali būti nestabilus“. Vis dėlto karybos analitikai linkę būti kitokios nuomonės šiuo klausimu.
Jis gyvena Kremliuje, kur viskas vyksta pagal jį. Niekas su juo nedrįsta ginčytis. Jam sakoma „Taip, prezidente, žinoma, mes galime tai padaryti“, – tęsė pašnekovas.
P.Bajevas sakė, kad yra tikimybė, jog atominiai ginklai – torpedos su branduoliniais užtaisais ir priešlėktuvinės raketos galėtų būti panaudotos. Tai nekelia šalutinės žalos pavojaus.
Yra teorinė galimybė, kad Rusija galėtų panaudoti taktinį ginklą, bandydama išlyginti jėgas prieš NATO nares priešininkes. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad per pastaruosius 30 metų Vakarų karinės doktrinos perėjo prie „lankstaus atsako“ – konvencinių labai tikslių smūgių eskalavimą prieš Rusijos taikinius pakeitė taktinės atomines reakcijos. Vis dėlto P.Podvigas gynybos atveju panaudotų tik taktinę branduolinę gynybą.
Jo teigimu, karybos doktrinoje sakoma, kad Rusija gali panaudoti atominį ginklą tik tada, jei šaliai būtų kilęs egzistencinis pavojus.
„Pavyzdžiui, jei Rusijos pajėgoms grėstų pralaimėjimas, tada galėtų panaudoti branduolinį ginklą prieš izoliuotą salą jūroje. Logika yra paprasta: jei jūs naudojate branduolinį ginklą, net jei jūs nesuduodate smūgio priešo pajėgoms, jūs parodote, kad, esant būtinybei, siekiant sustabdyti agresiją, gali būti panaudotos visos priemonės“, – tęsė pašnekovas.
Nuo agresijos Ukrainoje pradžios Rusija atliko du bandomuosius strateginių branduolinių raketų paleidimus. Šįmet spalį ir lapkritį Rusija ketina išbandyti dar dvi tarpkontinentines balistines raketas (ICBM). „Šie bandymai su Rusijos agresija Ukrainoje neturi nieko bendra“, – teigė P.Podvigas.
Vis dėlto, kodėl jis pagrasino?
Jeigu V.Putino grasinimas dėl Varšuvos ir Bukarešto yra nepagrįstas, kodėl jis vis dėlto svaidėsi tokiais pareiškimais? P.Bajevo nuomone, žvanginimas ginklais gali suerzinti „netikrus generolus“, nes, pasak jo, tikrieji žino, kad tokie grasinimai laužti iš piršto.
Jis pažymėjo, kad V.Putinas gali turėti iškreiptą suvokimą savo pajėgumų atžvilgiu. „Jis gyvena Kremliuje, kur viskas vyksta pagal jį. Niekas su juo nedrįsta ginčytis. Jam sakome „Taip, prezidente, žinoma, mes galime tai padaryti“, – tęsė pašnekovas.
Tačiau P.Bajevas pridūrė, kad Vakarų ir Rusijos kariuomenių vadai yra susidarę aiškesnį vaizdą vieni apie kitus, nei Šaltojo karo metais. Tarkime, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu nėra įtrauktas į Europos Sąjungos ir JAV juoduosius sąrašus dėl Rusijos agresijos Ukrainoje.
„JAV kariuomenės vadas Chuckas Hagelis reguliariai asmeniškai kalbasi su S.Šoigu“, – teigė P.Bajevas. Jo teigimu, sudėtinga žinoti, kas dedasi V.Putino galvoje. „Vertinu jo pareiškimą kaip retorinę figūrą“, – pridūrė jis.
„Jis bando projektuoti pasirengusio rizikuoti žmogaus įvaizdį, o Vakarai tai rizikai nėra pasirengę“, – sakė P.Bajevas, pridurdamas, kad šis blefas, panašu, veikia.
