Rusijos užsienio politika remiasi dviem refleksyviais įsitikinimais: blogi dalykai nutinka, kai Rusijai nebeleidžiama saugoti savo kaimynų; ir dar blogesni dalykai nutinka, kai šie kaimynai apsaugos pasiprašo kitur.
Tačiau panašu, kad Rusija žino, ką daryti su tokiais nesuvaldomais ir nedėkingais kaimynais. Neseniai internete pasklido žemėlapiai, kuriuos pirmą kartą 2012-ųjų liepą, taigi gerokai prieš įvykius Ukrainoje, paskelbė rusų portalas „Ekspress Gazeta“. Šiuose žemėlapiuose gali būti atskleidžiama Maskvos vizija Ukrainoje ir „artimajame užsienyje“. Iki 2035-ųjų Rusija bus aneksavusi ne tik Krymą (atlikta!) ir Donbasą, bet ir caro laikų „Naujosios Rusijos“ teritorijas pietų Ukrainoje, Moldovos Padniestrę bei visą Baltarusiją.
Į šiuos žemėlapius reikėtų žiūrėti kaip į kartografinius Rusijos fantazijų atvaizdus, atspindinčius bent nedidelės rusų visuomenės dalies viltis ir frustracijas.
Vargu ar šie žemėlapiai atspindi realius prezidento Vladimiro Putino planus. „Ekspress Gazeta“, kurią turbūt tiksliausia būtų pavadinti sensacijų besivaikančiu bulvariniu leidiniu, šiuos žemėlapius sako nupiešusi remiantis laisvai prieinama tyrimų institutų informacija ir (kas skamba keistai) tokių JAV strategų kaip Alvinas Toffleris, Zbigniewas Brzezinskis ir Samuelis Huntingtonas darbais.
Į šiuos žemėlapius reikėtų žiūrėti kaip į kartografinius Rusijos fantazijų atvaizdus, atspindinčius bent nedidelės rusų visuomenės dalies viltis ir frustracijas. Kai kurie rusai, sprendžiant iš žemėlapių, tikisi, kad 2035-aisiais Europa bus susiskaldžiusi, kenčianti nuo musulmonų ir ambicijas atgaunančios Vokietijos stiprėjimo. Straipsnyje teigiama, kad viso to būtų išvengta, jei Rusija ir toliau būtų tokia supergalybė, kokia buvo iki 1991-ųjų.
Štai kaip atrodo Rusijos geopolitinės fantazijos:
Vakarų Europa
Kaip ir SSRS laikais, Rusija Vakarų Europą įsivaizduoja moraliai ir ekonomiškai bankrutavusią, dekadentišką ir atsidūrusią ant žlugimo ribos. Todėl visos didžiosios valstybės subyrėjo, pradedant Didžiąja Britanija, kai po 2013-ųjų referendumo Škotija paskelbia nepriklausomybę, Šiaurės Airija pajunta Respublikos trauką ir prisijungia prie suvienytos Airijos, palikdama Jungtinėje Karalystėje tik Angliją ir Velsą.
Pasak „Ekspress Gazetos“, ekonominė krizė paspartino išcentrines jėgas Ispanijoje, nuo kurios atskyla Katalonija ir Baskų valstybė, o likę ispanai lieka gyventi Ispanijos Konfederacijoje.
Kaimyninė Prancūzija dalį teritorijos praranda baskams, tačiau jos pagrindinė problema – „multikultūralistinis žlugimas“ nesugebėjus asimiliuoti „laukinių spalvotųjų“ – imigrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Žemėlapis verčia manyti, kad padėtis taps tokia įtempta, jog Prancūzijos vyriausybė tautines mažumas deportuos į šalies pietryčius, kuriuos pavers „Arabų Pjedmontu“ – musulmonų valstybe, matyt su sostine Marseliu. Be to, Korsika pasirenka nepriklausomybę, o Elzasą ir Lotaringiją vėl aneksuoja Vokietija.
Belgijos taip pat nebelieka, ji suskyla pagal etnines-lingvistines siūles. Flamandija šiaurėje susijungia su Nyderlandais į Olandų Sąjungą, tačiau frankofoniškoji Valonija lieka atskirai nuo Prancūzijos.
Vidurio Europa
Italija suskyla į dvi valstybes pagal ekonomines ribas – Šiaurės Lyga valdo šalį maždaug iki Toskanos-Lacijaus sienos. Roma lieka Pietų Italijoje, kuri pernelyg neturtinga, kad savo valdžioje išlaikytų Sardiniją ir Siciliją.
Bosnija ir Hercegovina – JAV diplomatijos vaisius – ištrinama iš žemėlapio, jos žemes pasidalija Kroatija ir Serbija. Mainais Turkijai pažadama išsiplėtusi (daugiausia musulmoniška) Albanija, prisijungusi Kosovą, dalį Serbijos ir Makedonijos žemių, dabar sudarančių Didžiąją Albaniją. Revanšistinė Vengrija galų gale atsiima dalį teritorijų, kurias prarado 1918-aisiais žlugus Austrijos-Vengrijos imperijai. Iš Serbijos ji atkanda Vojvodiną, o iš Rumunijos – dalį Transilvanijos.
Vargšė Lenkija. Kažkada artima slaviška draugė, o vėliau tvirta komunistinė sąjungininkė, neklusni Lenkija drįso pasukti į Vakarus ir už neištikimybę Motinai Rusijai turi brangiai sumokėti. Vakaruose Vokietija atsiima Pomeranijos pakrantes ir Sileziją. Berlynas netgi atkuria Rytprūsius, priversdamas net Rusiją atiduoti savo Karaliaučiaus kraštą. Keista, rodos, kad Maskva sutinka atiduoti labiausiai į vakarus nutolusias savo žemes, tačiau už šventas Rusijos sienas šiuo atveju svarbesnis yra kitas dalykas: parodyti Varšuvai, kas būna, kai išlendi iš po saugaus Rusijos sparno.
Galiausiai šioje Europos dalyje nepriklausomybę paskelbia mažas vakarų Ukrainos lopinėlis. Kažkada buvusi rytine Čekoslovakijos dalimi, Prieškarpatė turėjo garbės vieną dieną pabūti nepriklausoma valstybe, kol prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ją užėmė Vengrija. Galbūt iš čia atsirado Andy Warholo, kurio šeima kilusi iš šių vietų, „penkiolikos minučių šlovės“ idėja?
Rytų Europa
Subyrėjusi Europos Sąjunga leidžia Rusijai pasiimti rusakalbių gyventojų dominuojamas Baltijos šalių dalis. Estija praranda Narvos rajoną, o Latvija – regioną aplink Daugpilį. Baltarusiją Maskva paverčia tiesiog dar viena Rusijos Federacijos sritimi. Tiesa, Lietuva, rodos, išlaiko savo teritorinį vientisumą.
Kaip ir Lenkija, Ukraina brangiai sumoka už savo vakarietiškas nuodėmes. Rusija ne tik aneksuoja jos rytines ir pietines sritis, bet ir vakaruose atplyšta nepriklausoma Galicija (kuri dar nusikanda ir rytinį Lenkijos kampą).
Mainais už Vengrijai atiduotą Transilvaniją Rumunija gauna Moldovą, išskyrus tą dalį, kurią pasiima Rusija. Bulgarija, kuri taip pat iš savo tradicinės vietos Rusijos pašonėje bėgo į Briuselio rankas, nubaudžiama Turkijos, kuri atsiriekia žemės aplink Burgaso uostą, kur gyvena turkų tautinė mažuma.
Kaukazas
O kaip Rusijos fantazijos atrodo Kaukaze? Keista, tačiau šio regiono šiaurės rytuose atsiranda Kaukazo Emyratas. Galbūt tai strateginis atsitraukimas, kurio tikslas – sustabdyti islamistinio separatizmo plitimą Čečėnijoje, Ingušetijoje ir Dagestane.
Gruzijai taip pat tenka sumokėti už pasipriešinimą Rusijai ir vakarietiškas vizijas – Rusija tiesiog aneksuoja Abchaziją. Ir tai tik tokiu atveju, jei Gruzija sutinka nuo šiol elgtis tinkamai, nes žemėlapyje ji atgauna Pietų Osetijos – dar vieno Maskvos protektorato gruzinų žemėse – kontrolę. Tačiau tai dar ne visos Gruzijos bėdos. Kad galėtų prieiti prie savo sąjungininkės Armėnijos, Rusija iškanda koridorių per patį Gruzijos teritorijos vidurį, praktiškai padalindama šalį į Vakarų Gruziją ir Kachetiją.
Tokios fantazijos gali pasirodyti absurdiškos. Tačiau šiandien šie žemėlapiai yra bent vienu žingsniu arčiau tikrovės nei 2012-aisiais.
