Vienus naujienos, kad britai ketina statyti naują atominę jėgainę, pritrenkė, kitus nudžiugino, o Europos Komisija reagavo vienu sakiniu: už savo energijos šaltinių derinį yra atsakingos tik pačios valstybės narės. Taip parašyta Europos Sąjungos sutartyse – kiekviena šalis gali pati spręsti, ar energiją gaminsis iš urano, dujų ir anglies, ar iš vėjo malūnų ir saulės baterijų. Komisija, būdama tik šių sutarčių sergėtoja, neturi balso teisės priimant sprendimus.
Britai jau kurį laiką siuntė signalus, kad kovoje su klimato kaita šalis ketina pasitelkti atominę energiją. Diskusija baigta.
Bet kokiu atveju Briuselyje naujienos nieko nenustebino. Britai jau kurį laiką siuntė signalus, kad kovoje su klimato kaita šalis ketina pasitelkti atominę energiją. Diskusija baigta.
Žinoma, tai tik pusė tiesos. Jei britai nori subsidijuoti atominių reaktorių statybą, ES konkurencijos komisaras Joaquínas Almunia turi bent užmesti akį į planus. Bet kokiu atveju konkurencijos komisaras ir energetikos komisaras Güntheris Oettingeris šią galimybę jau praleido.
Dabar ES vertėtų skubiai surengti diskusiją apie tai, kaip efektyviau koordinuoti narių energetikos politikas. Britams ir vokiečiams staiga pakeitus savo energetikos kryptis, laikas veiksmais patvirtinti nuolat kartojamus žodžius apie tai, kad narių energetikos politikose reikia „daugiau Europos“.
Energetinis suverenumas
Tai nereiškia, kad šią politiką ir sprendimus dėl energijos šaltinių reikia tiesiog perduoti ES institucijoms. Nepaisant ES glaudumo, esama pagrindo palikti šį klausimą spręsti nacionalinėse sostinėse. Energetikos politika yra saugumo politika. Kas geriau tai įrodo nei nuolatiniai Rusijos prezidento Vladimiro Putino žaidimai su Europos dujotiekio mygtukais? Jau dabar akivaizdu, kad V.Putinas dar kartą pasinaudos dujomis kaip ginklu, jei Ukraina pernelyg priartės prie ES po Vilniuje vyksiančios konferencijos. Kol nėra bendros Europos saugumo politikos, tol ir sprendimų dėl pramonės ir gyventojų aprūpinimo energija neverta atiduoti užsieniečiams – tai yra, Briuseliui.
Energetikos politika yra saugumo politika. Kas geriau tai įrodo nei nuolatiniai Rusijos prezidento Vladimiro Putino žaidimai su Europos dujotiekio mygtukais?
Konkurencija tarp skirtingų sistemų – diskusijos dėl to, koks energijos šaltinių mišinys optimaliausias – taip pat gali būti vaisinga. Komisijos priežiūros, kad būtų paisoma konkurencijos taisyklių, paprastai pakanka, kad konkurencijos energetikos rinkoje neiškraipytų pernelyg didelės valstybės subsidijos. Tad kodėl ES turėtų versti britus eiti vokiečių pasirinktu atominės energijos atsisakymo keliu, kurį britai laiko brangiu naivumo priepuoliu? Arba kodėl ES turėtų versti vokiečius eiti britų pasirinktu atominės energijos keliu, kurį vokiečiai laiko pavojingu naivumo priepuoliu?
Kol kas dar nežinia, ar vėjas ir saulė sugebės aprūpinti gyventojus patikima energija ir darbo vietomis „žaliosios“ pramonės šakose, ar galų gale energetika pasuks britų keliu. O galbūt lenktynes netgi laimės lenkai su prieštaringai vertinamomis skalūnų dujomis. Verta paminėti, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų į atmosferą bus išmetama mažiau visais trim atvejais.
Nebėra energetinių salų
Tad kodėl reikėtų riboti pasirinkimo galimybes? Dėl dviejų priežasčių. Pirma, ES šalys – taip pat ir Didžioji Britanija – jau nebėra energetinės salos. Nepaisant visų problemų kuriant bendrą ES tinklą, šiandien elektra ir dujos teka nepaisydamos valstybių sienų. Energija iš taško A pasiekia tašką B ne tiesiai, o zigzagais. Pavyzdžiui, tik penktadalis elektros paketo iš Štutgarto į Paryžių atkeliauja tiesia linija; likusi dalis atiteka aplinkui, dažnai per kaimynines šalis. Tad energijos tinklas jau dabar yra europinis. Grynai nacionalinė energetikos politikos orientacija nebeatitinka realijų.
Nacionaliniai sprendimai turi tarptautinių pasekmių – Vokietijos sumanymas atsisakyti atominės energijos ir pereiti prie ekologiškesnių elektros gaminimo būdų atsiliepė ir jos kaimynėms.
Nacionaliniai sprendimai turi tarptautinių pasekmių – Vokietijos sumanymas atsisakyti atominės energijos ir pereiti prie ekologiškesnių elektros gaminimo būdų atsiliepė ir jos kaimynėms. Piko metu daugybė „žaliosios“ elektros „išsipila“ į Nyderlandų, Lenkijos ir Čekijos tinklus, nes Vokietijos sistema negali jos įsisavinti.
To išvengti būtų galima įrengiant modifikatorius, tačiau to kaina būtų vidinės energijos rinkos galas. Vokietija to tikrai nenori, nes žiemos laikotarpiais, kai saulės ir vėjo mažai, o energijos suvartojama daug, šalis turi importuoti elektrą. O ši energija gali pasiekti vokiečius ir iš Prancūzijos atominių jėgainių. Štai kodėl visiškas atominės energijos atsisakymas tėra tik iliuzija.
Bendra vidaus rinka turėtų suintensyvinti konkurenciją ir taip sumažinti elektros ir dujų kainas. Tačiau dar viena vidinės rinkos užduotis – užtikrinti energijos tiekimo saugumą ir sumažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių. Štai kodėl ES mokesčių mokėtojų pinigais remia jungčių su, pavyzdžiui, nuo Rusijos priklausomomis Baltijos valstybėmis statybą.
Tad žvelgiant iš energetinio saugumo perspektyvos, verta glaudžiau derinti nacionalines energetikos politikas ES lygiu. Valstybės narės, kurios dar nesusivienijo prieš tokias šalis kaip Rusija dujų tiekimo klausimu, neturėtų statyti į pavojų stabilaus elektros tiekimo vien dėl prastai koordinuojamų energetinės tranzicijos politikų.
