„JAV iš naujo suartėja su Europa, o Europa iš naujo suartėja su JAV“, – vienas NATO pareigūnas iš Jungtinių Valstijų sakė prieš penktadienį vakare prasidėsiantį Aljanso viršūnių susitikimą, kuris dvi dienas vyks abipus Reino upės įsikūrusiuose kaimyniniuose Prancūzijos ir Vokietijos miestuose.
„JAV prezidento Baracko Obamos administracija nori pasirodyti pasauliui, jog yra linkusi bendradarbiauti, ypač su įprastais partneriais Europoje“, – sakė Francois Heisbourgas iš Paryžiuje veikiančio Strateginių studijų centro.
Euroatlantiniai ryšiai ypač pagerėjo B.Obamai laimėjus rinkimus praeitų metų lapkritį, tačiau kai kurie apžvalgininkai mano, jog šis procesas prasidėjo daug anksčiau.
„Tikrasis pokytis Jungtinėse Valstijose, bent jau Europos atžvilgiu, prasidėjo per antrąją George'o W.Busho kadenciją“, – sakė Belgijos strategijos ekspertas Josephas Henrotinas.
Pasak jo, B.Obamos pirmtako sprendimas 2003 metais pradėti karą Irake sukėlė didelius nesutarimus NATO viduje ir tarp atskirų Europos šalių, tačiau pastaraisiais metais Vašingtone „įsivyravo nuomonė, kad negalima negalime apseiti be europiečių.“
Euroatlantiniai ryšiai ypač pagerėjo B.Obamai laimėjus rinkimus praeitų metų lapkritį, tačiau kai kurie apžvalgininkai mano, jog šis procesas prasidėjo daug anksčiau.
Tačiau ši nuostata prieštarauja daugelio JAV neokonservatorių požiūriui, kurie jau seniai mano, jog daugelis Europos šalių toli gražu neatitinka Vašingtono lūkesčių.
Vašingtone veikiančio Brookingso instituto bendradarbis Jeremy Shapiro mano, jog Europa „tebėra strateginis žaidėjas“ sprendžiant kaip ir kada panaudoti jėgą, jeigu susiklosto tokios aplinkybės.
„Dauguma politinių sluoksnių mano, kad JAV vargu ar pasaulyje suras veiksmingesnių ir patikimesnių partnerių. Ir tai nesikeis prognozuojamoje ateityje“, – sakė jis.
NATO tenka apie 75 proc. pasaulio karinių išlaidų.
Kita vertus, kad euroatlantinė partnerystė nenutrūktų praėjus 19 metų po Šaltojo karo pabaigos, Aljansas turi apsispręsti, kokia yra jo tikroji misija.
Netgi atsižvelgiant į tradiciškai įtemptus santykius su Rusija, Europos žemyne neegzistuoja jokių svaresnių tiesioginių karinių grėsmių.
Pasak vieno NATO pareigūno, Vašingtonui šis aljansas atrodo visiškai logiškas darinys.
„Europiečiai tikisi Jungtinių Valstijų karinių saugumo garantijų, o amerikiečiai vis labiau tikisi, kad Europa politiškai parems jų sumanymus“, – sakė jis.
„NATO veikia pagal bendro sutarimo principą, todėl ši partnerystė yra nelengva našta amerikiečiams, - pridūrė pareigūnas. – Tačiau jie tebesiekia ją paversti pasauliniu aljansu, kuris kontroliuotų blogų ketinimų turinčias šalis, taip pat pelnytų Rusijos pagarbą ir – ilgalaikėje perspektyvoje – pažabotų Kiniją“.
Trumpai tariant, „jie nori apsaugoti savo užnugarį“, pastebėjo jis.
Su NATO siejamas „pasaulio policininko“ įvaizdis nėra populiarus, o Vašingtonas vargu ar mėgins įtvirtinti šią idėją naujoje „strateginėje koncepcijoje“, kuris iš esmės bus Aljanso misijos deklaracija. Tačiau bet kokiu atveju lyderiai taip pat aptars šį klausimą.
„Amerikos pusė siekia iš NATO išvystyti aljansą, kuris daugiau dėmesio skirtų pasaulinėms problemoms ir būtų pajėgesnis partneris už Europos ribų“, – sakė J.Shapiro.
Dėl šios priežasties Vašingtonas skatina savo partnerius bendradarbiauti su šalimis, kurios dalyvauja NATO operacijose, tačiau Aljansui nepriklauso.
Tarp jų paminėtinos „kontaktinės“ šalys, taip pat septynios „Viduržemio jūros regiono dialogo“ valstybės, tarp jų Egiptas ir Izraelis, keturios Persijos įlankos šalys ir daugelis centrinės Azijos šalių.
„Tikėkimės, kad mūsų draugai iš Amerikos nepirš koalicijos Demokratijų lygos pavyzdžiu, – perspėjo F.Heisbourgas. – Tai vestų prie civilizacijų konflikto“.
„Jeigu kas nors gali sugriauti NATO, tai tik tokio pobūdžio projektas“, – pridūrė jis.
Ekspertas pabrėžė, kad toks siekis prieštarautų Šiaurės Atlanto sutarčiai ir Jungtinių Tautų (JT) chartijai, pagal kurią pripažįstamas tik viena pasaulinio lygio sprendimus priimanti institucija – JT Saugumo Taryba.
NATO šalys taip pat nesutaria dėl Aljanso plėtros, kuri laikoma neišvengiama, tačiau taip pat nepageidautina. Gruzijos ir Ukrainos narystės klausimas – didžiausia rakštis NATO ir Rusijos santykiuose – buvo laikinai atidėtas, tačiau sąjungininkai yra pažadėję, kad šios šalys kada nors bus priimtos į Aljansą.
Vengrijos ambasadorius prie NATO Zoltanas Martinuszas pasisakė už NATO plėtros procesą, dėl kurio jo šalis tapo Aljanso nare griuvus geležinei uždangai.
„NATO atlieka svarbų vaidmenį skatindama permainas ir pokyčius, o politinė Rytų Europos transformacija buvo viena iš istorinių NATO sėkmių, pasiekta vien politinėmis, o ne karinėmis priemonėmis“, – sakė jis.
