Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Finliandizacija tiko Suomijai, bet netinka Ukrainai

Suomis
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Suomis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Buvęs JAV nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis neseniai, norėdamas pasiūlyti Ukrainai pripažinti Rusijos dominavimą, pavartojo seniai užmirštą sąvoką – finliandizacija. Nors finliandizacijos politika pasiteisino Suomijoje, tačiau ne itin gali tikti Ukrainai, rašo „The New York Times“ apžvalgininkė Rene Nyberg.

Rusija per pastaruosius du dešimtmečius turėjo problemų su visais savo kaimynais, išskyrus Suomiją. Tačiau tai labiau suomių, o ne rusų nuopelnas.

Nepaisant sovietinės okupacijos išvengimo po Antrojo pasaulinio karo, Suomija per visą Šaltojo karo laikotarpį buvo priversta taikstytis su Maskvos politika. Mažos valstybės, esančios didesnių ir stipresnių šalių šešėlyje, privalo surasti savo išgyvenimo receptą. Suomijos patirtis unikali tuo, kad ji niekada nebuvo okupuota Raudonosios armijos. Finliandizacija nėra kapituliacijos sinonimas, tai būdas pripažinti asimetrinius jėgų santykius.

Rusija okupavo Krymą ir pradėjo karą Rytų Ukrainoje, tačiau prarado ukrainiečius. Globaliame pasaulyje Rusija negali klestėti būdama pikta sala, kad ir kokia didele ji bebūtų.

Kaip teigė Švedijos istorikas Kristianas Gerneris, analizuojant Rusijos istoriją yra akivaizdūs du Maskvos požiūriai į savo kaimynus – Kazanės ir Mandžiūrijos modelis. 

Remdamasi pirmuoju modeliu, Rusija absorbuoja, užvaldo arba prievartauja savo kaimyną, kaip tai buvo padaryta 1552 m., Ivanui Žiauriajam užkariavus Kazanės chanatą.

Veikdama pagal antrąjį modelį, Rusija pripažįsta kaimyną kaip sau lygų arba per daug didelį, kad su juo būtų įmanoma tęsti konfrontaciją. Taip atsitiko 1689 m. Rusijai pasirašius Nerčinskio sutartį su Kinija. Ir niekada nebuvo jokio tarpinio elgesio modelio, tačiau Suomijos statusas Šaltojo karo metais buvo išimtis.

Rusija Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje pademonstravo, kad neturi jokių skrupulų, įsiverždama į suverenią valstybę ir atplėšdama dalį jos teritorijos. 

Suomija išgyveno ir suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo. Bet ji nebuvo Sovietų Sąjungos vasalas. Ji išlaikė demokratinę sistemą, savo gynybos sistemą ir orientaciją į Vakarus.

Finliandizacija veikė, nes Suomija liko ištikima šiems principams: patikimai gynybai ir stipriai laisvosios rinkos sistemai.

Po Stalino mirties Suomijos prezidentas Urho Kekkonenas kalbėdamasis su Nikita Chruščiovu ir Leonidu Brežnevu jiems pabrėždavo du dalykus.

Suomijos lyderis leisdavo suprasti, kad užpuolimo atveju Suomija gins savo nepriklausomybę. Be to, Kremlius buvo įtikinėjamas, kad pačios Sovietų Sąjungos interesai nukentės, jeigu ji uždraus Suomijai integruotis į Vakarų Europos ekonomines struktūras, tokias kaip Europos Ekonominė Bendrija ar Europos laisvosios prekybos asociacija. Suomija buvo didžiausia Sovietų Sąjungos prekybos partnerė iš Vakarų šalių iki XX a. aštuntojo dešimtmečio.

Žvelgiant į Suomijos patirtį, akivaizdu, kad prezidentas Petro Porošenka eina teisinga linkme. Tapęs valstybės vadovu, jis žengė svarbų žingsnį – pasirašė asociacijos susitarimą su ES, taip nepalikdamas abejonių dėl Ukrainos ryžto tapti Vakarų dalimi. Tuo pat metu P.Porošenko sustiprino Ukrainos gynybą.

Dėl Maskvos agresijos sustiprėjo ukrainiečių tapatybė.

Dėl Maskvos agresijos sustiprėjo ukrainiečių tapatybė. Rusija okupavo Krymą ir pradėjo karą Rytų Ukrainoje, tačiau prarado ukrainiečius.

Globaliame pasaulyje Rusija negali klestėti būdama pikta sala, kad ir kokia didelė ji būtų. Rusija jau susigadino savo santykius su JAV ir Europa. Sankcijos jos bankams itin skaudžios, o jos ekonomika pasmerkta smukti.

Dar viena Kremliaus nenumatyta tokio elgesio pasekmė yra Švedijoje ir Suomijoje atgaivinama idėja apie šių šalių narystę NATO.

Pastaraisiais mėnesiais Rusija pradeda gretintis prie Kinijos. Tačiau tai nesumažins Rusijos izoliacijos – Vidurio Karalystės jaunesniojo partnerio vaidmuo nėra pavydėtinas. Rusijos nesugebėjimas padoriai elgtis su kaimynais ją pastatė į bjaurią situaciją.

Elgesys, kuomet saugumas yra apibrėžiamas primetant šiurkščią valią kaimyninėms šalims, neturi vietos modernioje Europoje. Tai nesuteikia nei stabilumo, nei saugumo pačiam agresoriui.

Geriausia Ukrainos gynyba yra laikymasis drauge ir Rusijos įtikinimas, kad jai pačiai nėra naudinga, kad Kijevas nedalyvautų Europos ekonominės integracijos procese.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min