Kai prieš metus Islandijoje premjere tapo Johanna Sigurdardottir, pasaulio žiniasklaida mirgėjo antraštėmis tik apie tai, kad nedidukė valstybė Atlanto vandenyno saloje pirmoji pasaulyje į aukštą postą paskyrė netradicinės orientacijos asmenį. Naujosios vyriausybės galvos seksualinė orientacija šalyje netapo viešų diskusijų objektu. Keli laikraščių redaktoriai pripažino tylėję, nes gerbė premjerės privatumą. „Tyla spaudoje atspindėjo visuomenės nuotaikas. Niekam nerūpėjo jos seksualinė orientacija. Čia nesvarbu, gėjus tu ar ne. Manoma, kad tai neįdomu“, – sako Margret Bjornsdottir, Islandijos universiteto Viešojo administravimo ir politikos instituto direktorė.
Viešai pripažįsta vis daugiau
Iš savo slėptuvių į aukštus valstybės postus pamažu eina ir kiti Vakarų Europos politikai. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės parlamente apie savo netradicinę orientaciją yra viešai pripažinę vienuolika vyrų ir moterų, įskaitant du ministrus kabinete.
Praėjusį birželį Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy į kultūros ministro postą paskyrė televizijos vedėją gėjų Fredericą Mitterandą. Paryžiaus meras Bertrandas Delanoe, kuris gali būti vienas kandidatų į prezidento postą 2012 metais, taip pat gėjus. Vokietijoje į netradicinės orientacijos aukštas pareigas turinčių politikų „klubą“, kuriam jau priklauso Berlyno ir Hamburgo merai, neseniai įstojo ir Laisvosios demokratinės partijos pirmininkas Guido Westerwelle, tapęs šalies užsienio reikalų ministru. Berlyno meras Klausas Wowereitas sako, kad atvirumas tik padidino jo populiarumą. „Daug žmonių vertina tiesą“, – sako jis.
2007 metais „Pew Research Center“ apklausų duomenimis, daugiau nei 80 proc. prancūzų, vokiečių ir ispanų pareiškė, kad visuomenė turėtų „priimti“ homoseksualumą. Tik konservatyvūs katalikai lenkai nepritarė šiai idėjai. „Ten, kur atmosfera nedraugiška, gėjams net sunku eiti į rotušę ar viešas diskusijas susitikti su žmonėmis, užduodančius piktus klausimus“, – sakė Denis Disonas, „Victory Fund“ atstovas. Jo teigimu, neigiamas požiūris trukdo organizuoti normalią rinkiminę kampaniją.
Nestigo homofobijos
Tiesa, Islandijos universiteto politinių mokslų dėstytojo Balduro Thorhallssono teigimu, prieš 30 metų, kai dabartinė 67 metų premjerė tik pradėjo politinę karjerą, šalis buvo ypač homofobiška. Tačiau Reikjaviko gėjų teisių organizacija „Samtokin'79“ bene tris dešimtmečius aktyviai dirbo, šviesdama visuomenę. Šalies žiniasklaidoje atsirado laidų ir programų, kuriose gėjai ir lesbietės įgijo žmogišką veidą, o visuomenė pamažu atsikratė stereotipų ir prietarų. Šiandien tik 6 proc. islandų dvasininkų nesutiktų sutuokti dviejų tos pačios lyties žmonių. „Esame maža, vos 300 tūkst. gyventojų šalis, tad žinios sklinda greitai. Jei patenki į pagrindinę žinių programą, tavo žinutė pasieks visus“, – sako B.Thorhallssonas.
Didesnėse šalyse, kur konservatyvios pažiūros turi gilesnes šaknis, požiūris į gėjus keičiasi kur kas lėčiau. 1988 metais Jungtinėje Karalystėje Margaretos Thatcher vyriausybė priėmė įstatymą, kuris uždraudė „homoseksualumo propagavimą“ mokyklose, o gėjų santykius apibūdino kaip „apsimestinius šeimos santykius“. Paradoksalu, bet homofobiškas valdžios požiūris paskatino gėjų teises ginančius aktyvistus.
Ledai buvo pralaužti, kai 1997 metais į valdžią atėjo Tony Blairas. Kultūros ministru tapo Chrisas Smithas. „Labiausiai pribloškė tai, kad niekas nebaksnojo pirštu ir nesakė, kad į kabinetą buvo paskirtas gėjus“, – sakė Ch.Smithas. Tais pačiais metais Ekseterio rinkimų apygardoje konservatorių partijos kandidatas Adrianas Rogersas viešai išjuokė savo gėjų oponentą Beną Bradshaw, pavadindamas homoseksualumą „nevaisingu, ligotu ir Dievo apleistu užsiėmimu“. Konservatorius patyrė triuškinamą pralaimėjimą. „Jis bandė naudoti mano seksualumą kaip politinį ginklą ir tai jam tragiškai baigėsi. Tie rinkimai absoliučiai pakeitė mūsų politiką. Nuo tada pradėjome gyventi naujame pasaulyje“, – pasakoja dabartinis britų kultūros ministras B.Bradshaw.
Mielesni nei musulmonai
Kaip ir Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje viešas gėjaus pažeminimas neveikia. Priešingai, tie, kurie prisipažįsta apie savo orientaciją, visuomenei atrodo patikimesni. Tačiau tarp gėjų aktyvistų vis dar verda diskusijos, ar lyderiai turi prisipažinti apie savo netradicinę orientaciją. Christophe'as Girardas, Paryžiaus vicemeras, pažįsta politikų, kurie savo seksualinę orientaciją slepia. „Neprisipažindami apie savo homoseksualumą viešai tokie politikai sulaiko pažangą. Nesakau, kad jie turėtų mojuoti plakatais, bet turėtų išlikti ramūs ir savimi pasitikintys“, – sako Ch.Gerardas, pats su savo partneriu auginantis du vaikus.
Berlyno meras K.Wowereitas reguliariai viešumoje pasirodo su savo partneriu neurochirurgu. Jo rinkiminis šūkis buvo „Aš gėjus ir tai gerai“. Tačiau jis pripažįsta, kad homoseksualumas išlieka problema. „Kol kandidato seksualinė orientacija bus diskusijų objektas, tol bus manoma, kad nenormalu gėjui siekti tokios pozicijos“, – sako jis.
Europoje jau 18 valstybių leidžia tos pačios lyties asmenims tuoktis. Devyniose valstybėse gėjų poros gali įsivaikinti. Be to, daugumai Vakarų Europos gyventojų tenka spręsti, jų manymu, pavojingesnes problemas, tokias kaip augantis musulmonų skaičius šalyje. Pavyzdžiui, 2008 metų apklausa Nyderlanduose parodė, kad tik 27 proc. olandų pritartų, kad premjeru taptų musulmonas, tačiau net 78 proc. neprieštarautų, jei šį postą užimtų homoseksualus žmogus.
