Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gyventi kartu negalima skirtis

Skyrybos
Photos.com / Skyrybos
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš porą savaičių Maltos piliečiai referendume nusprendė: susituokusioms poroms turi būti leista išsiskirti. Nors be Maltos skyrybos šiuo metu neįmanomos tik Filipinuose ir Vatikano mieste, kadais galimybės išsiskirti neturėjo faktiškai visų Europos valstybių piliečiai.

Tai, kur sakinyje „Gyventi kartu negalima skirtis“ buvo dedamas kablelis, priklausė nuo laikmečio ir to, kaip žmonės suvokė santuoką. Besikeičiantį požiūrį į skyrybas lėmė santuokos institucijos evoliucija, teigia psichoterapeutas Olegas Lapinas. Jau nuo Senojo Testamento laikų, kai buvo įsitvirtinęs patriarchatas, įstatymai gynė santuoką kaip instituciją, kuri vėliau tapdavo bendruomenės, kaimo, miesto, valstybės pagrindu. „Patriarchalinio ūkio laikais skyrybos neegzistavo, – pasakojo O.Lapinas. – Tuomet vyras, tėtis ir ūkininkas viename asmenyje turėjo užsitikrinti teisę į gyvulius, vaikus, nuosavybę ir žmoną, kuri buvo laikoma viena iš namų rakandų. Todėl skirtis, lygiai taip pat, kaip vogti iš ūkininko jo žemę ar padargus, buvo draudžiama.“

Vakarų civilizacijos pradžioje, prieš atsirandant organizuotoms valstybėms, santuoka buvo ir pagrindinis fizinio saugumo užtikrinimo šaltinis. Vyrai ir moterys tuokdavosi, nes sukūrę šeimą galėjo apsirūpinti maistu, būstu ir daugintis. Likti vienam tuo metu reiškė pasmerkti save mirčiai.

Verslo sutartis

Pirmaisiais Europos istorijos amžiais, žmonėms gyvenant kaimuose ir miestuose, santuoka prarado savo, kaip asmeninio saugumo garanto, funkciją. Ji peraugo į civilinį formalumą – tapo veiksmingu būdu apsaugoti visuomenę nuo ištvirkavimų, palaikyti joje tvarką ar veiksmingai valdyti turtą. Viduramžiais dviejų žmonių gyvenimų sujungimas suvoktas kaip efektyviausias būdas iš kartos į kartą perduoti turtus ar išspręsti konfliktus. „Santuoka tapo verslo sutartimi. Apie vedybas pradėta kalbėti kaip apie galimybę pataisyti savo finansinę padėtį“, – pasakojo psichoterapeutas. Todėl kilmingos šeimos neretai savo vaikus sužieduodavo prieš šiems dar subręstant, o vėliau sprendimą dėl tinkamiausios santuokos priimdavo kartu su savo advokatais.

Kai tik žmonės pradėjo reikalauti teisės savarankiškai rinktis sutuoktinį iš meilės, jie tučtuojau pradėjo reikalauti teisės skirtis, jei tos meilės nebelikdavo.Esminius pokyčius atpūtė XX amžius, kuriame santuoka tapo dviejų mylinčių žmonių susitarimu ir įsipareigojimu, pagrįstu vien tik jausmais. „Išnyko kraitis, išnyko sutartinės santuokos, išnyko piršlybos. Liko tik jausmai ir pasitikėjimas“, – kalbėjo O.Lapinas.

Skirtis uždraudė Bažnyčia

Kadangi ilgą laiką vyrai ir moterys tuokėsi dėl ekonominių ar asmeninių priežasčių, tos pačios priežastys tapdavo ir skyrybų priežastimi. Pasak santuokų istoriją analizavusios rašytojos Elizabeth Gilbert, pirmųjų europiečių skyrybos buvo gan laisvos, o pirmieji Europos teismai labai nuolaidūs – moterims suteikta nemažai teisių į skyrybas ir šeimos turtą. Antai viduramžių Vokietijoje buvo numatytos dvi vedybų formos – Muntehe sutartis, visam gyvenimui susaistydavusi du žmones, ir Friedelehe sutartis, pagal kurią vyras ir moteris sutardavo gyventi be didelių įsipareigojimų vienas kitam.

Santuokos ir skyrybų laisvumą XIII a. panaikino Bažnyčia, ėmusi tvarkyti Europos karališkųjų šeimų, kurie vedybomis ar skyrybomis sudarydavo arba nutraukdavo politines sąjungas, gyvenimus. Pasak E.Gilbert, 1215 m. Bažnyčia nustatė griežtas santuokos taisykles – pareiškė, kad iki tol teisės požiūriu pakakusio žodinio dviejų suaugusių žmonių pasižadėjimo santuokai sudaryti nebepakanka. Taip Bažnyčia visiems laikams ėmė kontroliuoti santuokos instituciją ir netrukus popiežius Inocentijus III visiškai uždraudė skirtis. Vienintelė taikyta išimtis – atvejai, kai negaliojančia santuoką paskelbdavo Vatikanas.

Taip iš pasaulietinės institucijos, pavaldžios šeimai ir teismui, vedybos tapo kunigų kontroliuojamu reikalu. Bažnyčios draudimas skirtis vedybas pavertė viso gyvenimo nuosprendžiu, nors iki to laiko jos tokios niekada nebuvo. Neteisėtomis skyrybos Europoje laikytos iki pat XVI a., kai karalius Henrikas VIII sugrąžino galimybę susituokusioms poroms išsiskirti.

Santuokas sugriovė meilė

Taigi ilgą laiką Vakarų pasaulyje buvusios itin retos, o vėliau ir neteisėtos, XIX a. viduryje skyrybos staiga tapo vis labiau įprastu reiškiniu. „Tai iš esmės lėmė santuokos institucijos evoliucija. Keičiantis požiūriui į santuoką ir jos sudarymo priežastims, keitėsi ir įstatymai bei požiūris į skyrybas – jie švelnėjo“, – teigė psichoterapeutas O.Lapinas. T.y. santuoka tapo vis asmeniškesnis dalykas, grįstas jausmais, o ne tam tikrais poreikiais.

Šį virsmą E.Gilbert savo knygoje „Pasižadėję“ puikiai iliustruoja pavyzdžiu: 1849 m. Konektikuto valstijos teismas priėmė nutarimą, kuriuo sutuoktiniams leista teisėtai nutraukti santuoką „ne tik dėl netinkamo elgesio, nesirūpinimo ar svetimavimo, bet ir dėl kasdieninės laimės stokos“. Pirmą sykį istorijoje pradėta mąstyti, kad santuokos tikslas yra laimė.

Paradoksalu, tačiau būtent šis virsmas sudavė ir didžiausią smūgį santuokos institucijai – ji tapo tokia pat nenuspėjama ir pažeidžiama, kaip ir pati meilė. „Pastebėjau, kad visur, kiekvienoje visuomenėje, visame pasaulyje, kai tik tradicinę suderėtą santuoką pakeisdavo ekspresyvi žmonių, pasirenkančių savo partnerius, meilės, kultūra, staigiai padidėdavo skyrybų. Kai tik žmonės pradėjo reikalauti teisės savarankiškai rinktis sutuoktinį iš meilės, jie tučtuojau pradėjo reikalauti teisės skirtis, jei tos meilės nebelikdavo. Be to, teismai leido žmonėms skirtis tvirtindami, kad du asmenis, kurie anksčiau mylėjo vienas kitą, bet dabar nekenčia, versti likti kartu yra tam tikra nepelnyto žiaurumo forma“, – savo analizę apie santuoką ir skyrybas apibendrina E.Gilbert.

Skyrybos ir religijos

Krikščionybėje santuoka suvokiama kaip amžinas, neišardomas procesas, todėl skyrybos yra nepripažįstamos. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“ ir jaunavedžių priesaikos žodžiai „Kol mirtis mus išskirs“ bemaž geriausiai atspindi šią nuostatą. Krikščionybėje skyrybos įmanomos tik išimtiniais atvejais, kai atlikęs tyrimą bažnytinis tribunolas pripažįsta, kad santuoka negaliojo nuo pat jos sakramento priėmimo pradžios.

Tarp priežasčių, leidžiančių panaikinti bažnytinę santuoką, yra šios: vienas iš būsimų sutuoktinių nuslėpė savo tikrą tapatybę; santuoka buvo sudaryta iš prievartos ar didelės baimės; vieno iš sutuoktinių impotencija ir kt.

Judaizme skyrybos leidžiamos ir be jokios priežasties. Senasis Testamentas suteikia vyrui teisę išsiskirti su savo „nemalonia“ žmona, o skyrybas su „bloga moterimi“ laiko pareiga. Talmude taip pat nurodoma, kad vyras turėtų išsiskirti su žmona, kuri jam per dešimt metų nepagimdo nė vieno vaiko: „Mūsų rabinas mokė: jei vyras ėmė moterį į žmonas ir išgyveno su ja dešimt metų, ir ji nepagimdė nė vieno vaiko, jis turėtų išsiskirti su ja.“

Pagal judėjų teisę žmonos negali inicijuoti skyrybų. Tačiau moteris gali pareikšti teisę skirtis anksčiau negu judėjų teismas numatė, kad rimta priežastis egzistuoja. Priežasčių, dėl kurių žmona gali reikalauti skyrybų, judėjų teisėje labai nedaug. Be to, net tuo atveju, jei teismas palaiko žmonos reikalavimą, jis negali nutraukti santuokos. Tik vyras gali nutraukti santuoką įteikdamas savo žmonai skyrybų raštą. Tačiau nenorėdamas to padaryti, vyras gali laikyti savo žmoną susaistytą neribotam laikui.

Islame santuoka suvokiama kaip šventi saitai, kurie negali būti nutraukiami be įtikinamos priežasties, tačiau nėra traktuojama kaip amžina – musulmonams leidžiama išsiskirti ir susituokti neapibrėžtą skaičių kartų. Skyrybos šioje religijoje formaliai yra gan ilgas procesas, tačiau lengvai įgyvendinamas: vyrui tereikia tris kartus pasakyti: „Išskirta, išskirta, išskirta“. Tokiu būdu vyras, turintis keturias žmonas, gali atsisakyti vienos iš savo žmonų ir jos vieton vesti kitą moterį. Tačiau pareikšti norą nutraukti santuoką islame gali ir žmona.

Skirtingos santuokos

Istorijoje pasaulyje egzistavo įvairios santuokos formos:

*Senovės Romoje buvo įteisintos dviejų aristokratų vyrų santuokos.
*Pietų Indijoje viena nuotaka galėdavo dalintis keli broliai.
*Viduramžių Europoje, siekiant išsaugoti šeimos turtą, brolis susituokdavo su seserimi.
* Europoje dėl tų pačių turto paveldėjimo priežasčių tėvai kartais sutuokdavo ne tik mažamečius, bet ir dar negimusius vaikus.
*Vaikų santuokos iki šios dienos išliko labai populiarios kai kuriose valstybėse, ypatingai – Jemene, Indijoje, Etiopijoje. Čia mesti mokslus ir ištekėti neretai tėvų priverčiamos vos aštuonerių (kartais net mažiau) metukų sulaukusios mergaitės.
*Kinijoje XIX a. buvo itin paplitusios „dvasių vestuvės“, kurių metu moterys susituokdavo su mirusiu vyru. Taip jos įgydavo ekonominę nepriklausomybę ir visuomenėje pripažįstamą ištekėjusios moters statusą.
*Irane iki šiol egzistuoja laikinosios santuokos – sigheh. Tai santuoka, kai besituokiantys vedybų sutartyje, be visų įprastinei santuokai būdingų sąlygų, numato ir santuokos pabaigos laiką. Pastarasis gali svyruoti nuo kelių minučių iki keliasdešimties ar daugiau metų. Suėjus numatytam terminui, vyras ir moteris automatiškai laikomi išsiskyrę. Turtiniai ir paveldėjimo klausimai sighe santuokoje sprendžiami kaip ir įprastinėje santuokoje. Sudarę tokią santuoką, vyras ir moteris gali įgyja visas, įprastinės santuokos suteikiamas, teises.
*Indijoje, induistai kartais susituokia su savo gyvūnais: šunimis, gyvatėmis ir pan.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min