Kad ir kaip būtų, šis buvęs Rytų Vokietijos pasienietis, anuomet ištikimai tarnavęs į keblią padėtį patekusiam komunistiniam režimui, įsiamžino istorijoje kaip žmogus, atlikęs tą žygdarbį.
1989 metų lapkričio 9-osios vakarą kilus didžiulei sumaiščiai ir neturėdamas aiškių vadovybės įsakymų, H.Jaegeris improvizavo, priėmęs sprendimą atidaryti užtvarą Bornholmerio gatvės sienos perėjoje tarp Rytų ir Vakarų Berlyno.
Euforijos apimti rytų vokiečiai, kurių daugybė laukė susirinkę prie tos perėjos šaltą lapkričio vakarą, plūstelėjo į Vakarų Berlyną, taikiai pakeldami Geležinę uždangą, praėjus 28 metams po to, kai Berlyną perkirto siena, tapusi Šaltojo karo simboliu.
1989 metų lapkričio 9-osios vakarą kilus didžiulei sumaiščiai ir neturėdamas aiškių vadovybės įsakymų, H.Jaegeris improvizavo, priėmęs sprendimą atidaryti užtvarą Bornholmerio gatvės sienos perėjoje tarp Rytų ir Vakarų Berlyno.
Praėjus ketvirčiui amžiaus po tų įvykių, H.Jaegeris, kuriam dabar 71 metai, vis dar prisimena nepatiklumą, kurį jautė išgirdęs žodžius, dėl kurių susirinko ta minia.
Vienas komunistinio režimo pareigūnas visiškai netikėtai pareiškė per televiziją, kad Rytų Vokietijos piliečiams suteikiama teisė išvykti į užsienį – „dabar pat, nedelsiant“.
„Vos nepaspringau duonos kąsniu, – H.Jaegeris sakė duodamas interviu naujienų agentūrai AFP. – Negalėjau patikėti savo ausimis ir tariau sau: „Kokią kvailystę ką tik paskelbė?“
Pulkininkas leitenantas, kuris taip pat buvo pavaldus slaptajai policijai Stasi, Rytų Vokietijos sienos apsaugos policijoje dirbo 28 metus, o tuo metu buvo Bornholmerio gatvės sienos perėjos, buvusios Rytų Berlyno šiaurinėje dalyje, viršininko pavaduotojas.
Jokių instrukcijų
Rytų Vokietijoje jau kelias savaites stiprėjo protestų judėjimas, o pasienio postuose buvo paskelbta padidinta parengtis. Tačiau H.Jaegeris pasakojo, kad lapkričio 9-ąją nebuvo jokių ženklų, kad tas vakaras pateks į istoriją.
Jis sakė tikėjęsis įprastos pamainos, perėmęs vadovavimą 14 pareigūnų nuo 18 val. vietos laiku, kai jo viršininkas baigė darbą ir išvyko namo.
Tačiau kol H.Jaegeris vakarieniavo valgykloje, padėtis staigiai pasikeitė – per televiziją jis išgirdo akivaizdžiai improvizuotą pareiškimą, uždegantį žalią šviesą žmonėms patekti į Vakarus.
Jis nuskubėjo į savo postą, kur bendradarbiai šią žinią iš pradžių įvertino skeptiškai, manydami, kad jis klaidingai nugirdo. Dėl to H.Jaegeris paskambino aukštesnio rango pareigūnui, tikėdamasis sulaukti paaiškinimo.
Prie jo biuro besibūriuojančių rytų vokiečių skaičius nuolat didėjo, o netrukus žmonės pradėjo skanduoti „Leiskit mums išeiti!“
„Skambinate dėl tokio kvailo dalyko?“ – paklausė suirzęs viršininkas ir nurodė H.Jaegeriui tiesiog siųsti piliečius namo, jeigu jie neturi atitinkamo leidimo kirsti sieną.
Prie jo biuro besibūriuojančių rytų vokiečių skaičius nuolat didėjo, o netrukus žmonės pradėjo skanduoti „Leiskit mums išeiti!“
Apimtas panikos, H.Jaegeris dar kartą paskambino viršininkui, bet prisimena, kaip tas atsakė: „Neturiu jokio įsakymo iš viršaus. Negaliu duoti jums jokių instrukcijų.“
Minia vis didėjo, o apie 9 val. prie perėjos esanti gatvė buvo sausakimša.
H.Jaegeris dar kartą pakėlė telefono ragelį ir sušuko: „Turim kažką daryti!'
Be kraujo praliejimo
H.Jaegeriui tuomet buvo liepta nustatyti neramiausius asmenis minioje ir į Vakarų Berlyną išleisti tik juos, tikintis, kad tai apramins žmonių masę.
„Tačiau poveikis buvo priešingas. Minia dar labiau susijaudino“, – pasakojo H.Jaegeris ir prisiminė, kaip baiminosi, kad gali kilti spūstis, kurioje žmonės gali būti mirtinai suspausti.
„Tuomet pasakiau sau: „Dabar metas veikti. Kad ir kas nutiktų, turime praleisti Rytų Vokietijos piliečius per sieną“, – pridūrė jis.
Apie 23 val. 30 min. jis davė lemtingą įsakymą: „Atidaryti užtvarą!“
Iš pradžių jo žmonės stovėjo nejudėdami ir suglumę žiūrėjo, todėl perėjos vadas pakartojo įsakymą.
„Dar niekada nebuvau matęs tokios euforijos – ir nemačiau vėliau“, – šypsodamasis sakė buvęs pareigūnas
Netgi praėjus 25 metais, sėdėdamas ant sofos savo nedideliame dviejų kambarių bute viename miestelyje į šiaurę nuo Berlyno ir pasakodamas apie tuos įvykius, H.Jaegeris susijaudino, kai prisiminė, kaip buvo atidaromas tas raudonos ir baltos spalvos užtvaras.
„Dar niekada nebuvau matęs tokios euforijos – ir nemačiau vėliau“, – šypsodamasis sakė buvęs pareigūnas.
Tačiau jis greitai pridūrė, kad viskas įvyko dėl tą vakarą susirinkusių ryžtingai nusiteikusių žmonių valios.
„Vienintelis dalykas, dėl ko galiu prisiimti nuopelnus, – jog tai įvyko be kraujo praliejimo“, – pažymėjo H.Jaegeris.
Lapkričio 10-oaios rytą, kai jo pamaina pagaliau baigėsi, H.Jaegeris paskambino savo seseriai..
„Tai aš atidariau sieną praeitą vakarą“, – pasakė jis.
„Gerai padarei“, – atsakė ji.
