Pavyzdžiui, Gunteris Pieningas mano, kad jo šviesūs plaukai ir žydros akys yra vokietiškumo bruožas. Tačiau vyras taip pat pabrėžia, kad toks siauras buvimo tikru Vokietijos piliečiu suvokimas jam nepatinka. „Daugybė žmonių mano, kad vokietis yra etninė kategorija ir pažymi, kad tikri vokiečiai yra šviesių plaukų ir žydrų akių“, – BBC sakė Berlyno Integracijos ir Migracijos komisaras.
Vyro vadovaujamas departamentas įgyvendina visuomeninę kampaniją, kurios tikslas – atskleisti skirtingus Vokietijos veidus ir parodyti, kad vokiečiai – tai ne tik šviesių plaukų ir žydrų akių savininkai. „Per vėlai pradėjome mąstyti apie tai, kas yra mūsų visuomenė“, – apgailestavo vyras.
Lygina su Didžiąja Britanija
Lygindamas Vokietiją su Didžiąja Britanija G.Pieningas pridūrė: „Galbūt viena iš priežasčių, kodėl Didžiojoje Britanijoje įvairios etninės grupės daug labiau toleruojamos nei Vokietijoje yra ta, kad ši šalis buvo didelės imperijos dalis. Taigi britai turi ilgą bendravimo su skirtingomis žmonių grupėmis iš viso pasaulio patirtį. Tuo tarpu Vokietijos piliečiams pripažinti, kad šiuolaikinė visuomenė yra etniškai įvairialypė, yra sunku ir nepriimtina“.
G.Pieningas pasakojo turįs iš Indijos kilusį ir sėkmingai verslą vystantį draugą. Pasak vyro, kai jo draugas nuvyksta į Didžiąją Britaniją, ten jis jaučiasi sėkmingas viduriniosios klasės atstovas, tačiau sugrįžęs į Berlyną jis jaučiasi čia esąs pašalinis.
„Vienas svarbus skirtumas yra tas, kad imigrantai Didžiojoje Britanijoje yra atstovaujami spaudoje. Ir joje jie siejami su viduriniąja klase, – sakė vyras. – Tuo tarpu jei kuriame nors Vokietijos laikraštyje pasirodo turkų ar kitos kilmės žmonių nuotraukų, tai su šiais žmonėmis dažniausiai siejamos skurdo, smurto ar integracijos problemų temos“.
Pavyzdžiui, Gunteris Pieningas mano, kad jo šviesūs plaukai ir žydros akys yra vokietiškumo bruožas. Tačiau vyras taip pat pabrėžia, kad toks siauras buvimo tikru Vokietijos piliečiu suvokimas jam nepatinkaG.Pieningo iniciatyva kalbėti apie integracijos svarbą pasirodė tuo metu, kai Vokietija išgyvena gilių apmąstymų apie savo identitetą laikotarpį.
Neseniai penkiose Europos šalyse – Vokietijoje (rytinėje ir vakarinė Vokietijos dalyse atskirai), Danijoje, Olandijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje buvo atlikta visuomenės nuomonės apklausa. Visose šiose valstybėse respondentams buvo užduodami klausimai apie toleranciją skirtingoms religijoms. Tyrimas atskleidė, kad išvardintose šalyse vyrauja bendras požiūris: visos religijos turi būti gerbiamos. Tačiau Vokietijoje šis požiūris kiek silpnesnis, nei kitose keturiose valstybėse.
Visgi kalbėdami apie konkrečias kitoms religijoms atstovaujančių žmonių teises, ypatingai musulmonų, vokiečiai buvo daug griežtesni. Didžioji dalis olandų, danų ir prancūzų teigiamai atsiliepė apie musulmonus (62 proc., 56 proc. ir 55 proc.), tačiau teigiamai apie islamą išpažįstančius asmenis atsiliepė tik 34 proc. Vakarų Vokietijos gyventojų ir 26 proc. Rytų Vokietijos gyventojų.
Tik 49 proc. Vakarų Vokietijos ir 53 proc. Rytų Vokietijos gyventojų teigė maną, kad visos religinės grupės turėtų turėti lygias teises. Palyginimui, tokiam teiginiui pritarė 72 proc. apklaustųjų Danijoje, 82 proc. Olandijoje, 86 proc. Prancūzijoje ir 89 proc. Portugalijoje.
Vokietijos vakaruose mažiau nei 30 proc. respondentų pritarė tam, kad šalyje būtų statomos mečetės. Rytinėje Vokietijos dalyje tam pritarė 20 proc. apklaustųjų. Tuo tarpu Danijoje mečečių statymui pritarė daugiau nei pusė apklaustųjų, Prancūzijoje ir Olandijoje – du trečdaliai, Portugalijoje – beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų.
Reikia pažymėti, kad tyrimo autoriai minėtas šalis apklausai pasirinko todėl, kad jos yra vienos iš tolerantiškiausių Europoje. Kaip rodo kiti tyrimai, judant į rytus nuo Vokietijos, netolerancijos rodikliai didėja. Taip pat, anot šių tyrimų, tolerancija didėja priklausomai nuo to, ar žmonės turi tiesioginių kontaktų su musulmonais, ar ne.
Turintys kontaktų su musulmonais – tolerantiškesni
Vienas iš tyrimus atlikusių žmonių, Alexanderis Yendellas, BBC sakė: „Vokiečiai turi mažiau sąlyčio su musulmonais nei prancūzai, olandai ar danai. Mes taip pat nustatėme, kad jei vokiečiai turi kontaktų su musulmonais, tuomet jie apie šios religijos atstovus atsiliepia teigiamai. Jei turi kontaktų su musulmonais, didesnė tikimybė, kad tavo požiūris į juos bus geresnis“.
Kad ir kaip jaučiasi vokiečiai, faktas tas, kad jų šalyje yra daugybė žmonių, neturinčių šviesių plaukų ir žydrų akių. Pasak pastarosios statistikos, 10 proc. Vokietijos gyventojų yra tiesioginiai imigrantai ar jų palikuonys.
Praėjo bemaž 50 metų nuo to, kai Turkijos darbininkai buvo pakviesti atvykti į Vokietiją dirbti, tačiau vėliau sugrįžti į savo tėvynę. Vokietijos pilietybė tuomet buvo tik su krauju susijęs dalykas – vokiečiai tėvai turėjo vokiečius vaikus, taigi kitų šalių gyventojai negalėjo įsiveržti į šią sistemą.
Tačiau visa tai pasikeitė. Dabar į Vokietiją atvykstantys žmonės gali pretenduoti tapti šios šalies piliečiais, nors jiems ir tenka pasirinkti, kokią pilietybę jie nori turėti – savo tėvynės, ar Vokietijos. Pastaroji nepripažįsta dvigubos pilietybės.
Kai kurie imigrantai neatsisako savo senosios pilietybės, nors Vokietijoje jau gyvena daugybę metų. Vienas iš tokių žmonių – Sahes Tascioglu, Berlyne turinti parduotuvę, kurioje parduoda įspūdingas savo kurtas vestuvines sukneles. Į Vokietiją ji atvyko būdama 14-os, 1969 metais. Jos tėvas tuo metu Tubingene gavo darbą automobilių pramonėje.
S.Tascioglu yra klasikinis perpus besidraskančio asmens pavyzdys. Moteris vis dar yra Turkijos pilietė, nors Vokietijoje praleido daugiau nei 40 metų. „Aš vis dar čia. Ir tol, kol galėsiu dirbti, būsiu čia. Tačiau Vokietijoje nesijaučiu tarsi namuose. Čia esu svetimšalė ir būsiu svetimšalė“, – BBC sakė moteris.
