„Mūsų gyvenimas buvo gana tobulas, – pasakojo Jayne. – Buvome beprotiškai vienas kitą įsimylėję ir niekada neįsivaizdavome, kad galėtume nors sekundę būti atskirai.“
Eduardo ir Jayne augino tris vaikus, su kuriais kartu mėgdavo jodinėti žirgais, leisti laiką sode ar minti dviračių pedalus. Kai pajuto, kad jau pakankamai apšilo padus naujoje vietoje, pora, kartu su kitomis bendruomenės šeimomis, įkūrė mokyklą, į kurią išleido savo vaikus.
Tačiau idiliškas pasaulis ėmė dužti vieną 2007 metų vasaros rytą. Nuvežę savo vaikus į mokyklą, grįždami namo sutuoktiniai prie savo namų pastebėjo keletą stovinčių automobilių. Be jokio įspėjimo Eduardo ir Jayne buvo užpulti gaujos apsiginklavusių vyrų. „Mus užpuolė iš pasalų. Išdaužę automobilio langus ir nukreipę į mus ginklus, užpuolikai ištempė mus iš automobilio. Mano smegenys net nespėjo suvokti, kas vyko“, – išgyvenimais su žurnalistu dalinosi Jayne.
Nuvažiavus kelis kilometrus, užpuolikai paleido kraujuojančią Jayne, tačiau kartu su savimi išsivežė Eduardo, taip pat nukentėjusį per išpuolį.
Narvas buvo apie 178 centimetrų aukščio, 50 centimetrų pločio ir 200 centimetrų ilgio.Šeima apie Eduardo neturėjo visiškai jokių žinių keletą dienų, kai galiausiai tylą nutraukė elektroninis laiškas Jayne, patvirtinęs blogiausius įtarimus. Laiške buvo parašyta, kad jei moteris nori dar kada nors pamatyti savo vyrą, turi pagrobėjams sumokėti 8 mln. JAV dolerių (beveik 19 mln. litų) išpirką.
Dabar Eduardo įsitikinęs, kad buvo pagrobtas, nes pagrobėjai manė, kad jo šeima buvo turtinga. „Jie manė, kad turėjau daug grynųjų pinigų, kuriuos galėjau jiems duoti. Tačiau aš jų neturėjau“, – pasakojo vyras.
Jo tėvui kadaise priklausė keli laikraščiai ir pagrobėjai tikriausiai manė, kad iš šios šeimos nebus sudėtinga gauti kelis milijonus dolerių. Garcia Valseca buvo gerai žinoma pavardė regione, kuriame Eduardo užaugo.
Kai pagrobto vyro šeimai nepavyko pakankamai greitai surinkti reikalingos sumos, pagrobėjai pradėjo žaloti Eduardo. Laikui bėgant, pagrobėjai vis labiau ir labiau neteko kantrybės bei su savo auka pradėjo elgtis dar žiauriau. Eduardo buvo du kartus peršautas – vieną sykį į koją, kitą sykį – į ranką.
„Buvo daugybė akimirkų, kai norėjau pasiduoti. Tačiau kaip motinai, man tai buvo pernelyg didelė prabanga. Turėjau būti stipri dėl savo vaikų“, – kalbėjo Jayne.
Eduardo taip pat stengėsi išlikti psichologiškai stiprus, nepaisant kankinančių sąlygų ir mažyčio kiekio gaunamo maisto bei vandens, kurių pakako tik gyvybei palaikyti.
Vyras pasakojo, kad pagrobėjai jį laikė mediniame narve. Šis buvo pastatytas kaip spinta, priešais plytinę ar betoninę sieną. Šis narvas buvo apie 178 centimetrų aukščio (Eduardo vargiai galėjo jame išsitiesti visu ūgiu), 50 centimetrų pločio (penkiais centimetrais mažiau, nei kad atstumas nuo vieno vyro peties iki kito) ir 200 centimetrų ilgio (pakankamai tam, kad galėtų atsigulti).
Pagrobėjai 24 val. per parą šiame narve laikė įjungę šviesą ir iš garsiakalbių sklindančią muziką.
Bėgo mėnesiai, o derybose nebuvo jokio progreso. Pagrobėjai siųsdavo Jayne elektroninius laiškus iš vis naujai sukuriamų ir netrukus uždaromų elektroninių pašto dėžučių, laiškuose nurodydami šeimos nariams užkoduotą atsakymą jiems išspausdinti užsakant klasifikuotą reklamą kuriame nors Meksikos laikraštyje.
Pagrobėjams galiausiai suvokus, kad jokie kankinimai nepadės jiems iš šeimos gauti 8 mln. JAV dolerių, kurių norėjo, jie pradėjo mažinti išpirkos sumą, kurios reikalavo. Suma, kurią šeima galiausiai sumokėjo kaip išpirką už Eduardo, laikoma paslaptimi.
Kai 2008 metų sausį, po 7,5 mėnesių nelaisvėje, Eduardo galiausiai grįžo namo, jis svėrė mažiau nei 45 kilogramus ir vos galėjo pajudėti ar prakalbėti.
„Jis buvo toks silpnas ir išgyveno tiek daug, kad negalėjo net nusišypsoti, – pasakojo Jayne. – Jis galėjo tik šnibždėti. Tik praėjus kelioms valandoms, kai jam buvo į organizmą suleisti skysčiai ir maistas, Eduardo galiausiai galėjo prakalbėti ir nusišypsoti vaikams.“
Po incidento šeima išsikraustė į Jungtines Valstijas ir pradėjo kampaniją, kuria siekia atkreipti dėmesį į tai, kaip organizuotas nusikalstamumas paveikia nekaltų žmonių gyvenimus.
Šeima protestavo priešais Baltuosius rūmus ir nuolat skambina Meksikos valdžios atstovams, norėdami atkreipti dėmesį į šią problemą.
„Kaip žmogus ar žmonių grupė gali taip elgtis su kitu žmogumi? – stebėjosi Jayne. – Tai neįtikėtina.“
Pora tvirtina, kad nusikaltėliai nėra tik meksikiečiai. Eduardo pasakojo, kad vienas iš pagrindinių jo pagrobėjų anglų kalba kalbėjo su amerikietišku akcentu, kiti – su Pietų Amerikos ispanų kalbos akcentu.
„Tai tarptautinis terorizmo tinklas ir būtent todėl jis toks pavojingas Jungtinėms Valstijoms“, – pabrėžė Eduardo.
