Į kaimą, kuriame gyveno mergaitės šeima, atėjo žinia, kad tuoj pasirodys džihadistai. Šeima pasiėmė keletą drabužių, vertingus daiktus ir kartu su kitais pėščiomis patraukė prie Sinjaro kalno, kuriame glaudėsi daugiau jazidų.
Čia žmonės bėgo tikėdamiesi išvengti mirties, nes „Islamo valstybės“ kovotojai ne musulmonus tiesiog nužudo.
Jiems sustojus pailsėti ir atsigerti šaltinio vandens, prisiartino keli automobiliai, kuriuose sėdėjo žmonės, vilkintys „Islamo valstybės“ uniformas.
„Per visus 14 gyvenimo metų nesijaučiau tokia bejėgė. Jie užblokavo mums kelią, mes nieko negalėjome padaryti“, – sakė ji.
Per visus 14 gyvenimo metų nesijaučiau tokia bejėgė. Jie užblokavo mums kelią, mes nieko negalėjome padaryti.
Užpuolikai žmones išskirstė grupelėmis: atskirai sustatė jaunus vyrus, jaunas moteris ir mergaites bei pagyvenusius vyrus ir moteris.
Iš pagyvenusiųjų džihadistai atėmė pinigus ir brangius daiktus. Moteris ir mergaites susisodino į automobilius ir išsivežė. Važiuodamos jos girdėjo šūvius – kariai sušaudė jaunus vyrus, tarp jų – ir devyniolikmetį Narin brolį, kuris vos prieš pusmetį atšoko vestuves.
Liepė pakeisti tikėjimą
Mergaites ir jaunas moteris nugabeno į tuščią mokyklą kaime prie Sirijos sienos, ten jos sutiko daugiau džihadistų pagrobtų moterų, jų broliai, tėvai ir vyrai buvo nužudyti.
Kovotojai pareikalavo, kad jos išsižadėtų tikėjimo ir pripažintų Alachą savo Dievu. Tačiau jos atsisakė.
Taip Narin su kitomis moterimis gyveno 20 dienų – jos miegojo ant grindų, valgyti gaudavo tik kartą per dieną. Jas vis aplankydavo džihadistas ir liepdavo pakeisti tikėjimą, tačiau jos vis atsisakydavo.
Bandė išprievartauti
Vieną dieną kovotojai vedusias ir nevedusias moteris išskirstė į dvi grupes. Narin ir jos geriausią draugę Shaymą džihadistai padovanojo dviem vyrams.
Shayma atiteko dvasininkui Abu Husseinui, o Narin – storam penkiasdešimtmečiui Abu Ahmedui. Mergaitė nežino, kas jis toks, tačiau buvo aišku, kad yra aukšto rango.
Po kurio laiko ėmėme svarstyti, kad geriausia išeitis – nusižudyti.
Abu vyrai gyveno viename name, kuris atrodė kaip pilis. Abu Ahmedas kelis kartus bandė išprievartauti Narin, tačiau jai pavyko apsiginti. Mergaitės buvo mušamos ir gyveno pusbadžiu.
„Po kurio laiko ėmėme svarstyti, kad geriausia išeitis – nusižudyti“, – pasakojo ji.
Vyrai mergaitėms davė mobilųjį telefoną ir liepė paskambinti šeimai, jie tikėjosi, kad mergaitės atvilios artimuosius pas save. Susisiekus paaiškėjo, kad pasiekusius Sinjaro kalną juos apsupo džihadistai ir bandė numarinti badu, tačiau žmones išgelbėjo kurdų kareiviai.
Mergaitėms pavyko pabėgti
Kartą vyrai išėjo melstis ir mergaites paliko vienas namuose. Mobiliuoju telefonu jos susisiekė su draugu ir paprašė pagalbos, tačiau jis pabūgo atvykti į džihadistų namą. Tada jos peiliais iškapojo duris ir paspruko.
Apsigaubusios name rastomis skaromis jos nepastebėtos prasmuko pro kaimą, kur jų laukė draugas. Jis parsivežė mergaites į namus, suteikė nakvynę ir pamaitino. Paskui jos buvo nugabentos į Bagdadą, kur prisiglaudė kurdų šeimoje. Su jos pagalba mergaitės nuskrido į Erbilį.
Vis dar sapnuoju košmarus ir kartais nualpstu pagalvojusi, kas būtų nutikę, jeigu mums nebūtų pavykę pabėgti.
„Po tiek dienų apkabinti savo tėvą buvo geriausias dalykas mano gyvenime. Jis sakė, kad verkė kiekvieną dieną, kai mane išsivežė. Tą patį vakarą nuvykome į miestą, kuriame pas gimines glaudėsi motina. Mes apsikabinome ir verkėme, kol aš nualpau. Mėnesio košmaras pasibaigė, jaučiausi tarsi iš naujo gimusi“, – pasakojo Narin.
Tačiau vėliau atėjo žinia, kad jos pusseserė, labai graži moteris, vis dar laikoma džihadistų.
Mergaitė teigė niekuomet nebegalėsianti grįžti į savo kaimą, net jeigu jis ir būtų išvaduotas nuo „Islamo valstybės“ kovotojų, nes ją persekiotų prisiminimai apie nužudytą brolį.
„Vis dar sapnuoju košmarus ir kartais nualpstu pagalvojusi, kas būtų nutikę, jeigu mums nebūtų pavykę pabėgti. Ką man daryti? Noriu palikti šią šalį ir pabėgti kur nors, kur galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo – jei tai įmanoma“, – guodėsi mergaitė.
