Išmaldų prašantys berniukai: Ismailo istorija

„Jis paprašė mūsų atnešti ryžių, cukraus. Jei mes kada nors ko nors neatnešdavome, jis mus žiauriai sumušdavo rimbu, naudojamu ganant avis ar ožius“, – BBC žurnalistui pasakojo berniukas.

Tokių kaip Ismailas Senegale – apie 50 tūkst. Jie vadinami talibais. Arabų kalboje ši žodis reiškia „mokinys“. Berniukus mokytojai jėga išvaro į gatves prašyti išmaldos. Talibų yra faktiškai visuose Senegalo miestuose. Nedidelės, purvinus drabužius vilkinčių ir geltonus dubenėlius stipriai gniaužiančių berniukų grupės juda nuo vieno automobilio prie kito. Kai kuriems iš jų – vos trys metukai.

„Mokykloje jie mums neduodavo valgyti. Maisto eidavome maldauti į netoli mokyklos esančius namus. Jei ten būdavo maisto, pavalgydavome. Jei ne, likdavome nieko nevalgę“, – prisiminė Ismailas.

Šiukšlės ir kvapas

Berniukus mokytojai jėga išvaro į gatves prašyti išmaldos. Nedidelės, purvinus drabužius vilkinčių ir geltonus dubenėlius stipriai gniaužiančių berniukų grupės juda nuo vieno automobilio prie kito. Kai kuriems iš jų – vos trys metukaiDaara kadais turėjo pagirtiną reputaciją: šiose mokyklose būdavo ruošiami ateities lyderiai. Prašydami maisto, kaip išmaldos, jie mokydavosi žmogiškumo. Tačiau derliaus žlugimas, ekonominė krizė ir masinė migracija į miestus viską pakeitė. Nors vis dar yra mokytojų, gerbiančių tradicijas ir jų besilaikančių, tačiau atsirado nemažai tokių, kurie mokytojo turtus tikisi susikrauti mokinių darbo jėgos sąskaita.

Praėjusią savaitę septyni mokytojai buvo pripažinti kaltais dėl to, kad per prievartą vertė mokinius prašyti išmaldos. Tai pirmoji tokio pobūdžio byla Senegale. Visgi nė vienas iš mokytojų į kalėjimą pasodintas nebuvo. Pasak Žmogaus teisių gynėjų, tai pirmasis šalies žengtas žingsnis teisingos krypties link, tačiau jie taip pat pažymi, kad smurtas prieš vaikus šalyje vis dar yra labai plačiai paplitęs.

Privažiavus prie vieno iš Dakaro primiesčių, pasigirsta ritmiškas giedojimas. Nedideliame kiemelyje ant purvinų grindų susėdę apie 50 berniukų gieda Koraną. Šiukšlės išmėtytos ant žemės, o tualetas čia tėra kiemo gale supiltas lopas žvyro. Ore tvyrantis kvapas neįveikiamas.

Vaikai gyvena ir miega čia pat. Jų bendrabutis – tai nešvarus kambarys plikomis grindimis. Berniukams meldžiantis, vyresnis vaikinas vaikšto tarp jų su ilgu rimbu savo rankoje. Kartkartėmis jis stabteli prie kurio nors vaiko, kuris, jo manymu, nėra pakankamai susikoncentravęs, ir užsimoja rimbu.

Marabout, arba mokytojas, teigia, kad su jo moksleiviais nėra blogai elgiamasi. Jis išpeikia valdžią, jo manymu, nepakankamai finansuojančią jo ir didžiąją dalį kitų daarų. Dėl to, anot mokytojo, jis yra priverstas siųsti berniukus prašyti išmaldos.

Grįžimas namo

Tai kodėl tuomet tėvai savo vaikus siunčia į daaras? Iš dalies iš religinės pareigos, mat ne visi žino, kas tose mokyklose vyksta. Kitiems vaiko išsiuntimas į mokyklą reiškia, kad reikės išmaitinti viena burna mažiau.

Po to, kai Ismailas pabėgo nuo kasdienių mušimo ir mokyklos, jį išgelbėjo socialinis darbuotojas. Kai BBC žurnalistas kalbėjo su Ismailu, jis, pirmą sykį po penkerių metų, ruošėsi sugrįžti namo. Per visą šį laikotarpį berniukas neturėjo jokių kontaktų su savo tėvais. „Labai pasiilgau savo tėvų, buvo labai sunku pasilikti mokykloje ir jų daugiau nebematyti, – pasakojo Ismailas. – Esu labai laimingas, kad grįžtu namo. Manau, mano tėvai bus labai suprantingi ir mylintys ir manęs nemuš“.

Žurnalistas lydėjo berniuką iki jo namų. Nuvažiavę į sutartą vietą visi laukė. Pasirodęs tėtis net atsisakė pažvelgti į savo sūnų. Bevalis rankos paspaudimas buvo viską, ką jis pasiūlė. Šypsena dingsta nuo Ismailo veido. Kai nuvažiuojame į jo namu, vaikas nelaimingas sėlina iš paskos savo tėvo. Tuomet jis atsisėda ant grindų pagrindiniame namo kambaryje ir delnuose panarina savo galvą.

Tuomet atvyksta Ismailo mama – ji juk turėtų būti laiminga, matydama savo vaiką? Tačiau ji praeina tiesiai pro kelis metus nematytą savo sūnų. Ir vėl – trumpas rankos paspaudimas yra vienintelis kontaktas po penkerių metų. Moteris atsisėda ir ignoruoja Ismailą.

Keletas vyrų kambaryje labai greitai kalba vietine kalba, žurnalistas neturi jokio suvokimo, kas vyksta aplinkui. Pirmoji mintis – vaikas gali būti nubaustas. Tačiau tuomet vyrai priima kažkokį sprendimą, atsistoja ir išeina. Tuomet viskas pasikeičia: Ismailo mama apkabina sūnų ir išbučiuoja, laiko už rankų, tarsi bandydama įsitikinti, kad tai tikrai jis. Kitos moterys kambaryje juokiasi ir ploja rankomis. Tuomet žurnalistui paaiškinama, kas įvyko.

Senegale namuose vadovauja vyrai: Ismailo tėvas ir dėdės išsiuntė jį toli ir Ismailo motinai nebuvo leista berniuko pamatyti. Kai moteris sykį pabandė susigrąžinti sūnų, jai buvo pagrąsinta skyrybomis. Tačiau dabar vaiko močiutė paskelbia, kad jis pasiliks su ja ir daugiau niekur nebevyks.

Ismailas pradeda šypsoti ir netrukus jau žaidžia su savo broliais. Galiausiai žurnalistas išvyksta, užsitikrinęs, kad ir toliau palaikys kontaktą su berniuku ir jo mama. Šeima priėmė Ismailą, dabar jis saugus. Viena labdaros organizacija dabar apmoka jo mokslus geroje vietos mokykloje.

Tačiau Ismailas kartu su savimi nešiojasi ne tik fizinius randus. Jo broliai berniuko savijautą apibūdino paprastai: „Jis atrodo daug vyresnis dabar“.