Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

J.Lancaster: „Nekęsdavau savo atvaizdo veidrodyje“

T.Collinso sindromu sergantis Jono Lancaster
BBC nuotr. / T.Collinso sindromu sergantis Jono Lancaster
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kaip ir daugelis 26-mečių, Jono Lancaster turi mėgiamą darbą, gražią merginą ir didžiuojasi savo išvaizda. Tačiau skirtingai, nei daugelis jaunų vyrų, Jono turi Treacher Collinso sindromą – genetinį sutrikimą, turėjusį įtakos jo veido kaulų vystymuisi, kai Jono buvo savo motinos įsčiose.

Sutrikimas, kurį, kaip manoma, turi vienas iš 10 tūkst. kūdikių Didžiojoje Britanijoje, lemia, kad žmogus neturi skruostikaulių, dėl to jo akys nukrenta žemyn. Be to, T.Collins sindromu sergantys žmonės turi problemų su klausa. Jono turi implantuotą klausos aparatą, dėl kurio reikėjo ištverti kelias operacijas, daugybę apsilankymų ligoninėje ir tai, kad Jono įvaikinimui tėvai atidavė praėjus vos 36 valandoms po jo gimimo.

Nors šiuo metu Jono džiaugiasi savo išvaizda, vaikinas teigia, kad paauglystės metais dėl jos išgyveno depresiją. „Aš taip norėjau turėti draugų, kad galėjau padaryti bet ką. Visiškai nepasitikėjau savimi. Būdavo, pripirkdavau daugybę saldainių ir išdalindavau juos kitiems vaikams, kad tik jie mane mėgtų. Viskas baigėsi tuo, kad ėmiau kvailai elgtis, kad žmonės apie mane kalbėtų ne dėl to, kaip aš atrodau, bet dėl kokios nors kitos priežasties, – BBC pasakojo vaikinas. – Sykį klasėje padegiau ferjerverką, ne sykį buvau pagautas išgėręs. Taigi netrukus tarp moksleivių mamų ir mokytojų įgijau prastą reputaciją“.

Lemiamas lūžis

Vaikinas jautėsi vis vienišesnis. „Stengiausi nuo savo mamos nuslėpti, koks nelaimingas buvau. Ji dėl manęs ir taip jau buvo padariusi labai daug. Nemėgau išeiti į lauką, nebent privalėjau tai padaryti. Pats sau nusikirpdavau plaukus, kad tik nereikėtų pasižiūrėti į veidrodį“, – prisiminimais dalijosi Jono.

Pasak jo, lemiamas lūžis įvyko tada, kai jo draugas tapo baro vadybininku ir pasiūlė jam darbą. „Tai buvo kažkas, ką labai norėjau daryti: dirbti bare, kai tau 19–20 metų, yra norma. Taigi, pamąsčiau „kodėl man to nepadarius? – kalbėjo vaikinas. – Prieš kiekvieną pamainą mane išpildavo prakaitas. Labai bijojau žmonių reakcijos. Akivaizdu, kad išgėrę žmonės gali būti siaubingi. Nebuvo lengva, tačiau tuopat metu susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, kuriuos nuoširdžiai dominau aš ir mano veidas“.

Ši patirtis suteikė Jono pasitikėjimo pasimatymams, „vietoj to, kad leisčiau vakarus klubuose, pasislėpęs tualetuose“. Vaikinas netgi gavo darbą sporto klube. „Koledže gavau sporto studijų diplomą, taip pat baigiau fitneso instruktoriaus kursus. Tačiau ši sritis labai remiasi įvaizdžiu – sporto salėse daugybė veidrodžių. Taigi ieškodamas darbo savo gyvenimo aprašymą išsiųsdavau elektroniniu paštu“, – kalbėjo Jono.

„Tuomet, vieną dieną, nuėjau į „Fitness First“ sporto klubą, kur susipažinau su savo viršininku Shaunu. Pakalbėjome, aš pravedžiau jam treniruotę ir mes puikiai susikalbėjome“, – sakė vaikinas.

Visa tai labai sustiprino vaikino pasitikėjimą savimi, o galiausiai baigėsi dar geriau, nei Jono būtų galėjęs įsivaizduoti – šiame sporto klube jis susipažino su savo ilgamete mergina, 20 metų Laura Richardson.

„Tikrinau besiilsinčios jos širdies ritmą – Lauros širdis plakė dažniau, nei šimtą kartų per minutę. Taigi pamaniau, kad aš jai patinku! Ji sakė, kad kai pirmą kartą mane pamatė, ji atkreipė dėmesį į mano veidą, tačiau dabar jo nebemato. Tai buvo pirmasis kartais, kai su mergina galėjau būti visiškai toks, koks esu. Praėjo ketveri metai, o mes jau kartu įsigijome namą. Esame įsimylėję“, – džiaugėsi vaikinas.

Tai, kas mane išties liūdina ir kelia man neviltį – tai, kai parduotuvėse vaikas spokso į mane, o jo mama sudraudžia jį liepia to nedarytiNusprendė susirasti savo tėvus

Tačiau praėję metai Jono laikė sunkiausią egzaminą savo gyvenime. Jis nusprendė susirasti savo biologinius tėvus. „Tai buvo kažkas, ką aš visuomet norėjau padaryti. Kai buvau paauglys, pykau ir buvau liūdnas ir norėjau su jais susitikti dėl klaidingos priežasties – norėjau jų paklausti, kodėl jie mane paliko. Tačiau kai subrendau, supratau, kad jie greičiausiai suprato negalėsią susidoroti. Maniau, galbūt viskas galėjo pasikeisti. Galbūt jie norėtų sužinoti, kad esu laimingas“, – sakė Jono.

Tai, kad vaikinas vėl buvo atstumtas, jam buvo skaudus smūgis. „Tai buvo siaubinga. Siaubinga. Aš negalėjau nustoti verkti. Tačiau jau susitaikiau su tuo. Tai turėjo būti vienas iš sunkiausių sprendimų, kurį jie turėjo priimti. Sužinojau, kad jie turi dar du vaikus. Džiaugiuosi. Aš esu laimingas, tikiuosi, kad jie taip pat“, – sakė Jono.

Šiuo metu vaikinas yra komandos vadovas – jis dirba su suaugusiais žmonėmis, sergančiais autizmu. Jono teigia tikįs, kad viskas įvyksta dėl kokios nors priežasties, tačiau taip pat pažymi norįs, kad žmonės daugiau žinotų apie T.Collinso sindromą.

„Tai, kas mane išties liūdina ir kelia man neviltį – tai, kai parduotuvėse vaikas spokso į mane, o jo mama sudraudžia jį liepia to nedaryti. Norėčiau, kad jie galėtų prie manęs prieiti ir su manimi pakalbėti, kad galėčiau jiems papasakoti apie sindromą. Tuomet viskas atrodytų priimtiniau“, – svarstė vaikinas.

Nors T.Collinso yra reta genetinė liga, kuria gali susirgti bet kas, tikimybė, kad Jono šią ligą perduos savo vaikams, kaip manoma, yra apie 50 proc. „Buvau susitikęs su šeimomis, auginančiomis vaikus su įvairiais sutrikimais ir mačiau, kaip jie su tuo susidoroja. Aš tikrai norėčiau nuvesti savo vaiką į mokyklą, į gimnastikos ar futbolo treniruotę... Tačiau kaip žinodamas aš galėčiau lemti tai, kad mano vaikui reiktų iškęsti operacijas, dažną lankymasi pas gydytojus... Ši mintis mane varo iš proto“, – svarstė jaunuolis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min