Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

JAV baigia brangiai kainavusią „Space Shuttle“ erdvėlaivių programą

„Discovery“ erdvėlaivio starto akimirka.
AFP/„Scanpix“ nuotr. / „Discovery“ erdvėlaivio starto akimirka.
Šaltinis: BNS
0
Skaitysiu vėliau
A A

Daugkartinio naudojimo erdvėlaivių „Space Shuttle“ programos kūrėjai tikino Ameriką, kad ji bus pigi, saugi ir patikima, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad nei vienas iš šių pažadų neišsipildė.

40 metų vykdyta programa kainavo 196 mlrd. dolerių, nusinešė 14 astronautų gyvybes, o skrydžių įvyko perpus mažiau nei žadėta.

Tačiau kad ir kaip būtų, buvo ir didelių pasiekimų, kurie nebuvo prognozuoti: pasiekta didelė pažanga moksle, padaryta stulbinamų kosmoso nuotraukų. „Šatlai“ netgi tapo aukštosios diplomatijos priemone, padėjusia suartinti Šaltojo karo laikų priešus, taip pat virto nacionalinio pasididžiavimo objektu.

Buvęs JAV prezidentas George'as H.W.Bushas, kuris rūpinosi pirmaisiais „šatlų“ skrydžiais, sakė, jog ši programa „tapo išties įkvepiančiu skyriumi žmonijos tyrinėjimų istorijoje“.

Nepateisino vilčių

JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) pirmąjį „Space Shuttle“ tipo erdvėlaivį į orbitą paleido 1981 metų balandį. Tuo tarpu paskutinis 135-asis šios programos skrydis prasidėjo penktadienį. Kai erdvėlaivis „Atlantis“ nusileis po 12 dienų misijos, jis ir kiti du išlikę erdvėlaiviai oficialiai taps muziejų eksponatais – tačiau daug brangesniais negu garsiausių tapytojų paveikslai.

Vis dėlto Amerika yra nuveikusi daug daugiau su daug mažesnėmis lėšomis. Pagal pirmuosius NASA apskaičiavimus, daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programa turėjo kainuoti 90 mlrd. dolerių, tačiau iš tiesų buvo paklota daugiau nei dvigubai.

Šalis šiems erdvėlaiviams išleido daugiau negu skrydžiams į Mėnulį, atominės bombos sukūrimui ir Panamos kanalo pastatymui kartu sudėjus, rodo naujienų agentūros „The Associated Press“ (AP) atlikta analizė, kurioje buvo panaudoti NASA ir Smithsono instituto duomenys, pakoreguoti atsižvelgiant į infliaciją.

Net uoliausi šios programos šalininkai sutinka, kad „šatlai“ nepateisino visų į juos dėtų vilčių. Prieš keturis dešimtmečius buvo teigiama, kad erdvėlaiviai į orbitą startuos kas savaitę ir kad kosminiai skrydžiai bus palyginti nebrangūs bei saugūs. Šiems pažadams nebuvo lemta išsipildyti.

„Tačiau nejaučiama jokio nepatogumo, kad kartelė iškelta nepasiekiamai aukštai, o vėliau nesugebėta jos peršokti, – sakė buvęs astronautas Duane'as Carey, kuris į orbitą buvo pakilęs 2002 metais. – Svarbiausia, kad mes labai stengėmės tai pasiekti – ir mes iš tikrųjų labai stengėmės. Pagrindinis „šatlų“ programos palikimas – nesėkmė buvo didinga.“

Tragiškos katastrofos

Iš penkių pastatytų erdvėlaivių du buvo prarasti per tragiškas katastrofas. Be to, didžiausias pasiekimas – devyni „šatlų“ startai per metus – buvo gerokai prastesnis rezultatas, nei žadėti 50 skrydžių per metus.

Pagrindinis „šatlų“ programos palikimas – nesėkmė buvo didingaDaugelis mano, jog dėl šios programos taip pat išblėso stebuklinga kosminių misijų aura, nes kaskart skrydžio tikslas būdavo tas pats. Erdvėlaiviai apskriejo mūsų planetą iš viso 20 830 kartų, tačiau jų maršrutai iš tiesų nebuvo itin žadinantys vaizduotę.

JAV erdvėlaivių epitafija galėtų tapti žodžiai „Mes stengėmės“, sako buvęs NASA administratorius Hansas Markas, kuris prižiūrėjo daugumą iš 12 pirmųjų skrydžių.

Beje, prieš šešerius metus tuometis NASA vadovas Michaelas Griffinas netgi buvo pavadinęs „Space Shuttle“ programą klaida.

Tačiau ši klaida atsipirko netikėtais būdais, nesusijusiais su pinigais ir patikimumu.

„Jos užtikrinti atradimai, skatintas tarptautinis bendradarbiavimas, sukauptos žinios – dažnai sumokant brangiomis žmonių gyvybėmis – taip pat prisidėjo nesuskaičiuojamais svarbiais būdais prie žmonijos (vystymosi) ir mūsų bendros pažangos“, – rašoma prezidento G.H.W.Busho elektroniniame laiške, adresuotame AP.

Padarė didingų nuotraukų

G.H.W.Bushas buvo vienas iš „Space Shuttle“ programos vadovų jos pradžioje, kai ėjo JAV viceprezidento pareigas. Tradiciškai viena iš viceprezidento pareigų yra NASA priežiūra.

Kita vertus, „šatlais“ į orbitą iškeltas kosminis teleskopas „Hubble“ padarė didingų nuotraukų, kurios padėjo patikslinti Visatos amžių ir įrodė, jog egzistuoja mįslinga tamsioji energija. Erdvėlaiviai taip pat buvo svarbūs iki šiol vykdomiems moksliniams tyrimams Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Jie iškėlė į orbitą daugybę kosminių aparatų – nuo palydovų šnipų iki meteorologinių zondų; taip pat Saulės sistemos tyrimo aparatų.

„Hubble“ buvo ne vien iškeltas erdvėlaivio – šį teleskopą „šatlų“ astronautai penkis kartus remontavo ir atnaujino. Jie taip pat sugaudavo orbitoje skriejančius palydovus ir juos remontuodavo.

Anksčiau šiais metais vieno erdvėlaivio įgula sumontavo orbitinėje stotyje 2 mlrd. dolerių kainavusį dalelių detektorių, kuris gali padėti surinkti daugiau duomenų apie tamsiąją energiją ir geriau paaiškinti Visatos vystymosi ypatumus. Ne mažiau svarbus buvo netiesioginis poveikis – JAV sugebėjo ilgiau nei tris dešimtmečius nepaliaujamai vykdyti savo kosminę programą, o erdvėlaiviai buvo tapę tiek tarptautinės diplomatijos auditorijomis, tiek laboratorijomis, kuriose moksleiviams buvo demonstruojami moksliniai bandymai.

Kaip ir televizijos seriale „Žvaigždžių kelias“ vaizduojamas fantastinis erdvėlaivis, „šatlai“ tapo kosmoso „Jungtinėmis Tautomis“ – šiais erdvėlaiviais skraidė 16 šalių atstovai. Be to, JAV ir Rusija tapo artimomis partnerėmis kosmoso srityje, taip pat nemažai rusų kosminės programos mokslininkų, subyrėjus Sovietų Sąjungai, rado darbo Amerikoje.

NASA erdvėlaiviai taip pat tapo lygių galimybių arena: jais į kosmosą kilo pirmoji amerikietė astronautė, pirmasis afroamerikietis astronautas, mokytojai, įstatymų leidėjai ir netgi vienas buvęs migrantas ūkio darbininkas.

„Programa „Space Shuttle“ dar kartą patvirtino Amerikos dominavimą kosmose ir paklojo pamatą tęsti ilgalaikę Jungtinių Valstijų lyderystę už mūsų gimtosios planetos ribų“, – sakoma NASA administratoriaus ir buvusio erdvėlaivio įgulos vado Charleso Boldeno elektroniniame laiške.

„Erdvėlaivių programa aplenkė savo laikmetį ir suteikė mums daug galimybių tapti pirmaisiais, daug visą šalį didžiuotis privertusių akimirkų, nors taip pat skausmingų pamokų“, – pridūrė jis.

Kolorado universiteto mokslo politikos profesorius Rogeris Pielke Jr., analizuojantis „šatlų“ programos kainas ir priemones, teigia, jog Jungtinės Valstijos tikriausiai galėjo sugalvoti kitokių būdų, kaip išleisti milijardus dolerių pilotuojamų skrydžių programai ir pasiekti geresnių rezultatų.

Šio tipo erdvėlaiviai yra nepaprasti hibridai – jie startuoja kaip raketos, o leidžiasi kaip lėktuvai. Jie atlieka kosminio taksi vaidmenį, skraidindami astronautus, tačiau gali būti laikomi ir tolimųjų kosminių reisų sunkvežimiais, gabenančiais didelius bei sunkius krovinius. Šis universalumas buvo pasiektas labai didele kaina.

Žmones skraidinančiame erdvėlaivyje būtina užtikrinti papildomą saugumą, todėl skrydžiai labai pabrangsta. Sunkius krovinius, tokius kaip kosminės stoties dalys arba didžiulis teleskopas, gabenančios raketos taip pat turi būti labai galingos ir sunaudoja daug degalų. „Šatlams“ būdingos abi šios problemos, todėl jų eksploatacija itin brangi.

Sėkmingi erdvėlaivių skrydžiai – įspūdingas reginys, tačiau jų katastrofos buvo didelio masto ir tragiškos.

Septyni astronautai žuvo 1986 metais, kai erdvėlaivis „Challenger“ sprogo praėjus maždaug minutei po starto. Dar septynias gyvybes nusinešė „Columbia“ katastrofa 2003 metais – šis erdvėlaivis sudegė atmosferoje grįždamas į Žemę. Žmogaus gyvybę nusinešdavo vienas iš 67 skrydžių, o šis rodiklis gali priversti susimąstyti netgi didžiausius kosminių skrydžių entuziastus.

Vertinant pagal nuskrietų kilometrų ir žmonių žūčių skaičių santykį, skrydis erdvėlaiviu 138 kartus rizikingesnis negu kelionė keleiviniu lėktuvu.

Erdvėlaivis yra didingiausias inžinerijos pasiekimas, tačiau jo Achilo kulnas buvo sudėtingumas ir naivus įsitikinimas, kad jis bus toks pat saugus kaip ir oro lainerisBuvęs astronautas ir NASA administratorius Scottas Horowitzas pastebėjo: „Erdvėlaivis yra didingiausias inžinerijos pasiekimas, tačiau jo Achilo kulnas buvo sudėtingumas ir naivus įsitikinimas, kad jis bus toks pat saugus kaip ir oro laineris.“

Viena iš didžiausių problemų – jog šie erdvėlaiviai pagrįsti kompromisiniais sprendimais, mano Amerikos universiteto profesorius Howardas McCurdy, parašęs kelias knygas apie NASA.

„Šatlai“ turėjo atitikti tiek JAV kosminės agentūros, tiek Gynybos departamento standartus, o tai nulėmė jų sparnų formą ir krovinių skyriaus dydį, aiškina Smithsono aviacijos ir kosmoso muziejaus vyresnysis kuratorius Rogeris Launius.

Šio erdvėlaivio koncepcija pagrįsta trijų etapų planu, kurio galutinis tikslas – nuskraidinti žmones į Marsą, sakė „Space Shuttle“ programos tėvu laikomas George'as Muelleris.

Kad skrydis į Raudonąją planetą taptų įmanomas, NASA buvo reikalinga aplink Žemę besisukanti kosminė stotis, kuri turėjo tapti tarpine starto aikštele. Kad pastatytų tokią stotį, NASA pasiryžo sukurti erdvėlaivį, kurį būtų galima naudoti daug kartų.

1971 metais JAV prezidentas Richardas Nixonas leido NASA pastatyti tik vieną erdvėlaivį. Tačiau tokių pajėgumų nepakako, o kosminė stotis nebuvo pastatyta iki 1998 metų.

Pasak G.Muellerio, blogiausia, jog buvo nuspręsta atsisakyti pirminio plano, jog kiekviena erdvėlaivio dalis būtų naudojama daug kartų. Atsižvelgus į R.Nixono administracijos nustatytas biudžeto ribas, teko priimti sprendinį, pagal kurį pagrindinis degalų bakas ir kietojo kuro greitintuvai per kiekvieną startą atskiriami nuo erdvėlaivio ir nukrenta į vandenyną. Tada juos tenka ištraukti ir suremontuoti.

Šie pirminio projekto pakeitimai leido sutaupyti šiek tiek lėšų, tačiau labai išaugo kiekvieno skrydžio savikaina, nurodė G.Muelleris.

Įsiamžins kaip techninis nesusipratimas

„Šatlai“ Amerikos kosminėje programoje veikiausiai įsiamžins kaip techninis nesusipratimas. Ankstesni kosminiai laivai buvo vieną kartą naudojamos kapsulės – kaip naudotos „Apollo“ programoje. Šiuo metu kuriami aparatai, kuriuos planuojama naudoti artimiausioje ateityje, taip pat iš esmės pagrįsti vienkartinės kapsulės principu. Tai rodo, jog 30 metų trukusi daugkartinio naudojimo erdvėlaivių epocha buvo nukrypimas nuo natūralaus kosminės technikos vystymosi, teigia H.McCurdy.

Galbūt „Space Shuttle“ erdvėlaiviai yra nesusipratimas, tačiau astronautai juos vadina inžinerijos stebuklais dėl universalumo ir sudėtingumo. Astronautas Johnas Glennas, kilęs į kosmosą tiek kosminio laivo „Mercury“ kapsulės, tiek „šatlo“ krėsle, pastaruosius vadina tobula savo laikmečio transporto priemone.

Jis pažymėjo, kad bet kuris pilotas mieliau rinktųsi skrydį erdvėlaiviu ir kad tokie skrydžiai daug patogesni. Tačiau astronautas sakė suprantantis, kodėl kosminių skrydžių ateitis labiau panaši į jo senąsias „Mercury“ kapsules.

„Vertinant kainą, paprastumą ir taupymą, kapsulė yra daug pigesnė“, – nurodė 89 metų buvęs senatorius, penktadienį duodamas interviu telefonu iš savo biuro Ohajaus mieste Kolambuse.

„Šatlas“ yra stulbinama mašina, – dalijosi įspūdžiais astronautas Stanas Love'as. – Jis pranoksta bet kurį aparatą, galintį skraidyti dabar arba skraidysiantį artimiausius 30 metų.“

Tačiau kalbėdamas apie prieš keturis dešimtmečius NASA duotų pažadų įgyvendinimą, S.Love'as prisiminė kadaise kosminėje agentūroje dažnai pasakotą anekdotą: „Erdvėlaivis turėjo būti pigus, saugus ir paversti kosminius skrydžius nuobodžia kasdienybe. Bent vienas iš šių trijų – visai neblogai.“

BNS
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min