Minkštą uolieną, iš kurios bėgant laikui susiformavo vizitine regiono kortele tapę „pasakiški kaminai“ ir uolas, kuriose buvo iškaltos bažnyčios ir ištisi miestai, prieš milijonus metų suformavo Kapadokijos plokščiakalnį supančių ugnikalnių išsiveržimai.
Šie gamtos procesai, dabar didžiajai daliai Kapadokijos regiono atnešantys nemažas pajamas iš turizmo, tokie dosnūs buvo ne visiems regiono miesteliams – kelios izoliuotos jo vietos tų pačių ugnikalnių buvo tarsi prakeiktos, rašo BBC.
Žvelgiant iš šalies atrodo, kad Tuzkojaus miestelis bemaž nesiskiria nuo kitų. Jo keliais važinėja traktoriai, moterys dirba laukuose, o vyrai savo laisvą laiką leidžia arbatos parduotuvėlėse, lošdami kortomis ir žaisdami stalo žaidimą „Backgammon“. Didžioji dalis čia stovinčių pastatų buvo pastatyti iš minkštos geltonos uolienos.
„Lengva įkvėpti“
Tačiau nuo pat tos dienos, kai šis miestelis buvo įkurtas, neįprastai didelis procentas jo gyventojų susirgo kvėpavimo ligomis, kurios lėmė bemaž pusės visų miestelio gyventojų mirtį.
Tyrimai atskleidė, kad net ir tarp tų, kurie iš Tuzkojaus miestelio išsikraustė į Stambulą ar net į Švediją, sergamumas mezotelioma buvo labai didelis.Dar visai neseniai niekas neįsivaizdavo, kokia buvo tokio reiškinio priežastis. Ją atrado gydytojas Izzettinas Baris, 1970-ųjų viduryje pradėjęs analizuoti šio ir kitų dviejų miestelių (Karaiuno ir Sarahidiro) pacientus.
„Tuo metu gydytojai pacientams diagnozuodavo tuberkuliozę, kuri tuo laikotarpiu buvo gan dažnas reiškinys, – BBC prisiminė gydytojas. – Tačiau jie niekaip nesuprato, kodėl įprastas tuberkuliozės gydymas šiems pacientams nepadėjo.“
Dr. I.Baris išsiaiškino, kad minėti pacientai iš tiesų sirgo mezotelioma – mirtina vėžio forma, kuria susergama dėl tam tikrų asbesto medžiagų poveikio. Susirgimų šia vėžio forma atvejų Tuzkojaus miestelyje buvo šimtus kartų daugiau nei kurioje nors kitoje Turkijos dalyje.
Tačiau šiame regione asbesto nerasta. Kruopštesni tyrimai atskleidė, kad susirgimo vėžiu priežastis buvo retas vulkaninės kilmės mineralas erionitas, turintis panašių savybių, kaip ir asbestas. Erionito dažnai randama šį miestelį supančiose uolose. Kadangi čia esanti uoliena yra minkšta ir biri, labai lengva įkvėpti erionito dulkių.
„Moterys dažnai išeina į kiemą ir nuo sienų valo dulkes, – pasakojo I.Baris. – Tuo metu jos ir įkvepia skaidulų. Net jei kūdikis, gimęs šiame mieste, iš jo išvyksta būdamas vaikas, jis negali pabėgti nuo mezoteliomos. Tai siaubinga liga, sukelianti didžiulį skausmą.“
Jaučiasi įstrigę
Dar tolesni tyrimai atskleidė, kad net ir tarp tų, kurie iš Tuzkojaus miestelio išsikraustė į Stambulą ar net į Švediją, sergamumas mezotelioma buvo labai didelis. Tuo metu gydytojas I.Baris išsakė įsitikinimą, kad vienintelis sprendimas, kaip įveikti šį liūdną reiškinį, – iškelti visus miestelio gyventojus į kitą vietą.
Praėjus 30 metų po dr. I.Baris pirminių atradimų, panašu, į jo įsitikinimą pagaliau ketinama atsižvelgti. Šiuo metu ant kalno, virš Tuzkojaus miestelio, kur nėra erionito, statoma nauja gyvenvietė. Kai kurios minėto miesto dalis paskelbus nelaimės zonomis, centrinė Turkijos valdžia skyrė lėšų naujos gyvenvietės statyboms.
Šiuo metu Turkijos parlamente taip pat įkurtas specialusis komitetas, sprendžiantis, ką daryti su šiuo miesteliu. Jame vis dar gyvena žmonių. Kai kurie iš jų atsisako tikėti sąsaja tarp akmens, iš kurio pastatyti jų namai, ir vėžio, o gydytoją I.Barį peikia už tai, kad dėl jo kaltės esą jų gyvenamoji vieta buvo praminta vėžio miestu.
Kiti, kaip antai Dondu Guler, teigia negalį sau leisti palikti nelaimės zonos. „Žinoma, kad mes norime išsikraustyti, – BBC žurnalistui sakė moteris. – Jaudinuosi dėl savęs ir savo vaikų. Tačiau tam mes neturime finansinių galimybių. Taigi esame čia įstrigę. Kai susirgsime vėžiu, jau nebebus ko daryti.“
D.Guler gyvena sename name, priklausančiame jos artimiesiems, nepaisydama to, kad keletas šeimos narių jau mirė nuo mezoteliomos. Moteriai paprasčiausiai už gyvenimą šiame name nereikia mokėti pinigų.
Tikslas – apsaugoti naują kartą
Kadangi D.Guler miestelyje, kuriame ji gyvena, nepriklauso jokia nuosavybė, jai valdžia neketinama skirti namo ir naujai pastatytoje gyvenvietėje – moteriai už jį reikėtų susimokėti. Tuo tarpu jos vaikai žaidžia tarp pastatų, kurių sienose, be abejonės, yra mirtinų erionito dulkių.
Panašius nuogąstavimus BBC žurnalistui išsakė ir vyrai arbatos parduotuvėlėje. Naujoje gyvenvietėje pastatyta vos 250 namų. Tuo tarpu sename miestelyje gyvena dar per 1 000 žmonių.
Miestelio meras Umitas Balakas labai gerai žino apie šiuos nusiskundimus. Nors ir girdamas dabartinę šalies valdžią kaip pirmąją, kuri pradėjo spręsti neįprastą miestelio problemą, politikas jis pabrėžė, kad jai dar reikia įdėti nemažai pastangų.
„Ketinu grįžti į Ankarą, jei reikės, pas patį premjerą ir paaiškinti, kad visas Tuzkojaus miestelis turėtų būti paskelbtas nelaimės zona, kad būtų suteikta daugiau lėšų ir užtikrinta, jog visi žmonės iš jo išsikraustytų, – BBC sakė meras. – Tai labai skubu, jei norime išgelbėti kitą kartą.“
U.Balakas teigia norįs, kad senasis miestelis būtų sugriautas, sulygintas su žeme ir kad jo vietoje būtų pasodinta medžių. Tačiau gydytojas I.Baris prieštarauja šiai minčiai. „Namų sugriovimas neturėtų tikslo ir būtų pavojingas. Pamąstykite apie dulkes. Kas atliktų darbą?“ – svarstė medikas.
Jo manymu, miestelis turėtų būti apjuostas tvora ir paliktas likimo valiai – kad gamta pati tvarkytųsi, kaip jai reikia. Be to, I.Baris teigimu, erionito yra ir likusioje Turkijos dalyje, tačiau daug giliau po žeme. Tik minėtuose trijuose miesteliuose šio mineralo aptikta uolienos paviršiuje.
Kiti turistų ypač pamėgti miesteliai Kapadokijos regione, pasak gydytojo, kuriuose užsienio svečiai apsigyvena uolose įkurtuose viešbučiuose, yra visiškai saugūs.
