Kaip rašo „Time“ apžvalgininkas, didžiausias laimėtojas – Libijos žmonės, kurie su tarptautine pagalba pasekė Tuniso bei Egipto pavyzdžiu ir nuvertė diktatorių. Nepaisant to, kad šalies ateitis nėra aiški, ji nebus blogesnė nei paskutiniai 42 metai, kuomet šalis buvo griežtose M.Kadhafi rankose.
Kiti laimėtojai – Nicolas Sarkozy, Davidas Cameronas ir Barackas Obama. Būtent Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos lyderiai įtikino JAV prezidentą, kad šis pritartų kariniam įsiveržimui į Libiją. Visi šie lyderiai negali mėgautis gerais reitingais savo šalyse, tad sėkmė Libijoje gali kiek pagerinti visuomenės nuomonę apie jų veiklą.
Tokios organizacijos kaip Arabų lyga, Jungtinės Tautos taip pat gali džiaugtis, jog šįsyk operacija netapo tokiu fiasko kaip karas Irake. Organizacijų sukurtas mechanizmas suveikė, išlaidos nebuvo tokios didelės kaip Irake, o grįžimas prie normalaus gyvenimo Libijoje atrodo esąs visai netolimos ateities reikalas.
Pralaimėjusiuosius taip pat nesunku nustatyti. Pirmiausia tai, žinoma, pats M.Kadhafi ir jo šeima, o taip pat jų šalininkai bei valstybės, pasisakiusios prieš tai, kad tarptautinė bendruomenė turėtų įsikišti į konfliktą Libijoje (pavyzdžiui, Vokietija, skeptiškai vertinusi tokius veiksmus).
Karas tikrai neduos naudos Kinijai ir Rusijai, kurios nors ir neišsakė to atvirai, tačiau atvirai simpatizavo M.Kadhafi režimui.
Karas atneš žalą šalims, kurios pasisakė prieš tarptautinės bandruomenės norą padėti Libijos žmonėms nuversti diktatorių arba stengėsi iki galo išlikti neutralios.
Tarp pasisakiusiųjų prieš buvo Kuba, Nikaragva, Venesuela. Tačiau šių šalių pozicija buvo aiški iš anksto. Tačiau buvo ir šalių, kurios iki paskutinės minutės abejojo, ar verta balsuoti už Jungtinių Tautų rezoliuciją, leidžiančią karinį įsikišimą. Tai Brazilija ir Indija, o Pietų Afrikos Respublika balsavo už tai tik po to, kai šios šalies prezidentui paskambino B.Obama. Indijai ir Brazilijai toks mėtymasis gali tapti kliūtimi ateityje, bandant gauti didesnį vaidmenį pasaulinėje politikoje.
Visų šių trijų šalių atveju pakankamai aišku, kodėl jos nenorėjo karinio įsiveržimo į Libiją. Jų užsienio politikos koncepcija grindžiama tuo, kad humanitariniai principai neiškeliami aukščiau už tai, kad šalies nacionalinis suverinitetas turi būti apsaugotas nuo tarptautinio įsiveržimo. Todėl jos iki šiol nepripažino sukilėlių Vyriausybės, jos taip pat stengiasi nesikišti ir į reikalus Sirijoje – jos kartu su Rusija praktiškai surišo rankas Jungtinėms Tautoms bandant kažkaip paveikti situaciją šioje šalyje.
