Irakas, Afganistanas, Egiptas ir Sirija mus išmokė, kad net ir tuose konfliktuose, kuriuose lengva pasakyti, kuri pusė yra blogiečiai, nekaltų veikėjų rasti nebūna taip paprasta. Būtent todėl ankstyva Naujosios Ukrainos sėkmė yra tokia reikšminga.
Žinoma, kiekviename šios krizės etape Ukrainos demokratijos pergalės patyrė žiaurų Kremliaus atsaką. Pasienyje dislokuoti maždaug 45 tūkst. Rusijos karių, o dabar Maskva svarsto, ar nereikėtų patikrinti Ukrainos kariuomenės pasirengimo Donbaso regione, kurį ji po truputį išvaduoja nuo prorusiškų kovotojų. NATO ir Ukrainos lyderiai įspėja, kad yra didelė tikimybė, kad Rusija surengs karinę intervencją.
Šis konfliktas kilo dėl pasaulį nustebinusios ir sparčiai stiprėjančios Ukrainos demokratijos bei Vladimiro Putino nenoro leisti taikiai demokratijai egzistuoti prie vakarinių Rusijos sienų
Rusija yra visiškai arti atviro karo pradžios ir tai rytinę Ukrainos sieną pavertė viena pavojingiausių pasaulio vietų – visiškai neperdėtume sakydami, kad esame ant didžiausio konflikto po Antrojo pasaulinio karo laikų slenksčio.
Tačiau sprendžiant, kaip atsakyti Rusijai, yra būtina suvokti, kad šis konfliktas kilo dėl pasaulį nustebinusios ir sparčiai stiprėjančios Ukrainos demokratijos bei Vladimiro Putino nenoro leisti taikiai demokratijai egzistuoti prie vakarinių Rusijos sienų.
Ši krizė nėra amerikiečių ir rusų kova dėl galios buvusioje Sovietų Sąjungos valstybėje – iš tikrųjų dažnai atrodo, kad JAV prezidentas Barackas Obama slapta tikisi, kad visa ši Ukrainos demokratijos revoliucija tyliai nutils.
Tokia situacija Ukrainoje susiklostė dėl jos žmonių pasiryžimo toliau negyventi autoritariškoje ir korumpuotoje valstybėje ir dėl Kremliaus atsako į tai įsiveržiant ir aneksuojant dalį Ukrainos. Ukraina to galėjo išvengti tik jeigu būtų pasirinkusi ne demokratiją arba jeigu jai nebūtų pavykę jos sukurti.
Kad ir kaip V.Putinas stengiasi tuo visus įtikinti, Ukraina nėra žlugusi valstybė, nėra ekstremistų grobis ir jos karas nesusilpnino. Tai yra jauna šalis, kuri vienijasi po demokratijos vėliava priešo agresijos akivaizdoje.
Naujieji Ukrainos vadovai nėra angelai. Tarp jų yra oligarchų su neaiškiomis biografijomis ir politikų su abejotina praeitimi. Tačiau praėjus 23 metams po to, kai po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo chaotiškai gauta nepriklausomybė, Ukraina dabar turi išsilavinusią ir vieningą pilietinę visuomenę, kuri pasirengusi kautis už demokratiją, taip pat valdžią, kuri žino, kaip veikia Vakarai, ir nori tai pritaikyti savo šalyje.
Kad ir kaip V.Putinas stengiasi tuo visus įtikinti, Ukraina nėra žlugusi valstybė. Tai yra jauna šalis, kuri vienijasi po demokratijos vėliava priešo agresijos akivaizdoje
Būtent todėl galvojant, kaip Vakarai turi atsakyti į Rusijos agresiją, reikėtų žiūrėti ne į nesėkmingus Vakarų veiksmus Vidurio Rytuose, bet prisiminti Rytų Europą devintajame dešimtmetyje, kai pilietinė visuomenė nuvertė komunistinius režimus ir išrinko valdžią, kuri (žinoma, ne be klaidų ir nesėkmių) sugebėjo sukurti stiprias demokratijas.
Pirmoji Ukrainos pergalė – vieningos, subrendusios ir ryžtingos pilietinės visuomenės sukūrimas.
Ar prisimenate V.Putino ir kitų rusų perspėjimus, kad kraštutinės dešinės įtaka ir europietiškai nusiteikusių protestuotojų euforija Maidano aikštėje leis ateiti į valdžią fašistams ir naciams?
Gegužės 25 dieną vykusiuose prezidento rinkimuose laimėjo rusiškai kalbantis centristas, verslininkas iš Pietų – Petro Porošenka, kuris nugalėjo jau pirmajame ture. Jis paneigė gąsdinančius Rusijos melus. Du Ukrainos kraštutinės dešinės kandidatai surinko mažiau nei po 2 proc. balsų – tądien vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose kraštutinei dešinei sekėsi gerokai geriau.
Ukrainiečiai P.Porošenkos neišrinko dėl charizmos ar jo uždegančių kalbų. Jie už jį balsavo, nes jis rėmė Maidano protestuotojus, jis yra lyderis, ir jis turi kompetencijos. Jo agitaciniuose plakatuose – kuriuose net nebuvo nei jo nuotraukos, nei kito vaizdo – tebuvo viena žinia: „Tam, kad sustabdytumėme karą, išrinkime prezidentą pirmajame ture“. Ukrainiečiai pirmą kartą nuo nepriklausomybės atgavimo taip ir padarė.
Antroji Ukrainos pergalė – neturinti precendento visuotinė vienybė. Realybę bando užmaskuoti tie, kurie aiškina, kad konfliktas Rytų Ukrainoje yra panašus į Jugoslavijos stiliaus pilietinį karą, kurį sukėlė kultūriniai, kalbiniai ir religiniai skirtumai. Tačiau tiesa tokia – mūšiai Ukrainoje yra beveik išimtinai politinė ir ideologinė kova.
Ne rusakalbiai kovoja su kalbančiaisiais ukrainietiškai – tokia versija yra absurdiška šalyje, kuri visiškai be problemų priima dvikalbystę – tai matoma ir televizijoje, ir anekdotuose, ir debatuose parlamente.
Jie iš arti pamatė ir Vakarų demokratiją, ir V.Putino posovietinę korumpuotą valdžią, ir priėmė tokį sprendimą, kokį priimtų visi
„Orumo revoliucijoje“, kaip ją vadina ukrainiečiai, skirtis yra tarp Vakarų liberaliosios demokratijos ir Kremliaus neoautoritarizmo.
Iš tikrųjų stebina, kiek daug ukrainiečių ryžtingai pasirinko demokratiją. Jie iš arti pamatė ir Vakarų demokratiją, ir V.Putino posovietinę korumpuotą valdžią, ir priėmė tokį sprendimą, kokį priimtų visi. Ir jie rodo, kad jie pasiryžę dėl savo pasirinkimo kovoti ir net žūti.
Pirmiausia mes tai matėme Maidane, kur ukrainiečiai nepabūgo stingdančio šalčio, tankų ir net snaiperių, kad nuverstų autoritarinį režimą.
Kai iš šalies pabėgo V.Janukovyčius, o naujasis prezidentas dar nebuvo išrinktas, Rusija sunkiai dirbo, kad pamintų besistiebiančią Naująją Ukrainą. Kremlius pradėjo siųsti „žalius mažus žmogeliukus“ į Krymą. Jie greitai perėmė valstybės ir kariuomenės infrastruktūros kontrolę pusiasalyje.
Maskva tuomet žengė netikėtai agresyvų žingsnį ir teritoriją aneksavo. V.Putinas mėgino paskatinti separatistinius judėjimus aplinkinėse teritorijose – pradedant Padniestre ir baigiant Charkovu, bet jie tik šiokios tokios sėkmės susilaukė Donbaso regione. Tačiau labai svarbu žinoti, kad visi V.Putino mėginimai visiškai žlugo likusioje teritorijoje, kurią jis pavadino „Novorusija“.
Tačiau labai svarbu žinoti, kad visi V.Putino mėginimai visiškai žlugo likusioje teritorijoje, kurią jis pavadino „Novorusija“.
Net ir Donecke bei Luhanske, kur pilietinė visuomenė istoriškai buvo silpniausia, Rusijos kurstomi ir ginkluojami teroristai nesugebėjo užimti regiono taip, kaip jų bendrai Kryme.
Jie mėgina valdyti iš pavienių okupuotų pastatų, kuriuose įsikūrė smogikai, o aplink sustatė spygliuotomis vielomis apjuostas barikadas, o keliuose – patikros punktus.
Taip pat svarbu pažymėti, kad Ukrainoje su tauta susivienijo ir verslo elitas. Daugelis Ukrainos oligarchų yra rusakalbiai, ir visi jie ekonomiškai priklauso nuo Rusijos, daugelis jų – rytų ukrainiečiai. Tačiau nė vienas svarbus verslininkas visoje šalyje – įskaitant ir Donbasą – neišreiškė paramos prorusiškoms jėgoms.
Trečioji Ukrainos pergalė – porevoliucinės valdžios konsolidacija. V.Putinas siekė Ukrainą pavaizduoti kaip žlugusią valstybę, o jo bendradarbiavimas su V.Janukovyčiumi tas kalbas buvo beveik pavertęs realybe. Šalis po V.Janukovyčiaus skendėjo korupcijoje, joje knibždėjo Kremliaus agentų, o jos iždas buvo plėšiamas pačių politikų.
V.Putinas siekė Ukrainą pavaizduoti kaip žlugusią valstybę, o jo bendradarbiavimas su V.Janukovyčiumi tas kalbas buvo beveik pavertęs realybe
Tačiau vos per penkis mėnesius, Krymo aneksijos akivaizdoje ir baimindamasi Rusijos tolimesnės invazijos, Ukraina sugebėjo sukurti ambicingą ekonominių ir politinių pokyčių programą.
Praėjus mažiau nei 48 valandoms po Malaizijos lėktuvo numušimo Kijeve susirinko 200 tarptautinių ekspertų grupė, kuri padėjo Ukrainai planuoti reformas.
Tarp jos tikslų – struktūriniai būdai sumažinti korupciją (ukrainiečiai nori sekti Estijos elektroninės valdžios pavyzdžiu, kuris padėtų sumažinti kyšių davimo ir ėmimo galimybes) ir mokesčių sistemos racionalizavimas.
Liepos 31 d. P.Porošenka pasirašė naująjį švietimo įstatymą, prie kurio kūrimo daug prisidėjo profesoriai ir studentai, kurių daugelis aktyviai dalyvavo Maidano protestuose. Universitetai įgaus daugiau autonomijos nuo centrinės valdžios, taip pat Vakarų pavyzdžiu bus įvesta nauja mokslinių laipsnių sistema.
Įstatymų, susijusių su akademine laisve, leidimas šalyje, į kurią bet kurią akimirką gali įsiveržti priešas, atrodo kaip smuiko griežimas degant Romai, tačiau ukrainiečiai šiuo metu nesikauna vien tik dėl nepriklausomybės (tai būtų pakankama priežastis) – jie kartu kaunasi už tai, ką vadina Naująja Ukraina, kurią dabar ir stato.
Šie trys elementai – pilietinė visuomenė, valdžios ir tautos vienybė – lemia ketvirtąją Ukrainos pergalę.
Nuo gegužės 15-osios, kai darbininkai išėjo į Rytų Ukrainos miesto Mariupolio gatves, kad išvytų save separatistais vadinančius diversantus, Ukraina užtikrintai stumia teroristus iš jų užimtų teritorijų. Kijevas jau atsiėmė apie 75 proc. teroristų užgrobtos teritorijos.
Ukrainos valdžia prognozuoja, kad jeigu Rusija nesikiš, jie jau šio mėnesio pabaigoje gali išlaisvinti visą Rytų Ukrainą.
