Nė viena iš kariaujančiųjų pusių nėra nusiteikusi užtikrinti paliaubų – prieš pat susitarimo įsigaliojimą Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas išreiškė pasiryžimą atsikovoti visą šalį, o ir jo rėmėjai iš užsienio neatrodo suinteresuoti užbaigti konfliktą. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl šios paliaubos žlugo, kaip ir visi ankstesni mėginimai.
JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kurie derasi jau visus metus, galbūt ir mėgino sudaryti įspūdį, kad jie labai stengiasi pasiekti stabilų paliaubų susitarimą, tačiau tiesa ta, kad nei Jungtinės Valstijos, nei Rusija nėra visiškai pasirengusios užtikrinti proceso sėkmės. Paliaubų susitarimai, kuriuos jie vis mėgina sudaryti, geriausiu atveju yra fragmentiški ir nuo pat pradžių pasmerkti žlugti dėl toliau nurodytų priežasčių.
1. Nėra jokio užtikrinimo mechanizmo
Esminis veiksnys norint išsaugoti paliaubas – užtikrinti, kad konflikto šalys jų laikytųsi, ir taikyti sankcijas, jei kuri nors šalis jas sulaužytų. Būtent dėl to žlugo ankstesnis JAV ir Rusijos mėginimas užtikrinti paliaubas, todėl pastarasis bandymas atrodė kaip deja vu. Rugsėjo susitarime buvo numatyta prie Alepo Castello kelio – pagrindinės arterijos, vedančios į sukilėlių valdomą Rytų Alepą, – sukurti demilitarizuotą zoną. Tačiau šią zoną turėjo saugoti Rusijos kariškiai, o Rusija yra viena iš svarbių konflikto dalyvių, kurios jokiu būdu negalima pavadinti nešališka. Nenuostabu, kad Rusijos pajėgos ne kartą buvo apšaudytos.
2. Jokios įtakos galimiems proceso žlugdytojams
Užsienio šalys daro įtaką pagrindiniams konflikto dalyviams, tačiau yra kelios kariaujančios šalys, kurių niekas nekontroliuoja ir kurios gali sužlugdyti paliaubas. Visų pirma, tai „Islamo valstybė“ ir su tarptautiniu teroristų tinklu „Al Qaeda“ susijusi grupuotė „Jabhat Fatah al-Sham“.
Dėl pastarosios stiprėjančių ryšių su Sirijos sukilėliais, veikiančiais Idlibe ir Alepe, užtikrinti paliaubas vis sudėtingiau. Ir Vašingtonas, ir Maskva paragino Sirijos sukilėlius pagal susitarimo sąlygas atsiriboti nuo šios su „Al Qaeda“ susijusios grupuotės, o galimos bendros JAV ir Rusijos operacijos prieš šią teroristų grupuotę buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi sudaryti paliaubų susitarimą.
Tad grupuotė „Jabhat Fatah al-Sham“ yra suinteresuota sužlugdyti bet kokį susitarimą, kuris galiausiai būtų nukreiptas prieš ją. Jei Sirijos sukilėliai ir toliau koordinuos savo veiksmus su šia grupuote arba jei jie neturės paskatų nutraukti tokį veiksmų koordinavimą, tai įgyvendinti bet kokias paliaubas vietoje bus vis sunkiau.
3. Jokio politinio sprendimo, kaip užbaigti karą
Rugsėjo 12 dieną paskelbtos paliaubos iškart buvo pasmerktos žlugti, nes nebuvo jokio plano pradėti platesnes derybas dėl konflikto sprendimo. Nepaisant ne vieną mėnesį vykusių JAV ir Rusijos derybų ir abiejų valstybių retorikos, kad būtina rasti politinį sprendimą, nė viena iš šalių neparengė išsamaus plano, kaip baigti karą. Nepateikta jokių rimtų pasiūlymų dėl pereinamosios vyriausybės.
Maskva teigia, kad alternatyvos B. al-Assadui nėra, ir nurodė, kad jos pagrindinis tikslas – užtikrinti Sirijos valstybės vientisumą ir kad Sirija nekapituliuotų kaip Irakas ir Libija. Tačiau Rusija nenurodė, kaip ji ketina užtikrinti Sirijos vientisumą arba pertvarkyti svarbiausias institucijas, tokias kaip armija, jei B. al-Assadas liks valdžioje. Rusams akivaizdu, kad status quo neįmanoma išsaugoti ir kad B. al-Assadas nepajėgia kontroliuoti visos šalies teritorijos, kad ir ką jis sakytų.
Sirijos karo žemėlapis menkai pasikeitė nuo tada, kai, į konfliktą įsitraukus Rusijai, sukilėliai buvo priversti atsitraukti po 2015 m. pradžioje pasiektų pergalių, ir dabar mažai tikėtina, kad kas nors iš esmės pasikeis, nes Sirijos armija išsekusi ir stokoja karinės jėgos, o sukilėliams stinga efektyvios ginkluotės ir koordinacijos, kad galėtų pasiekti svaresnių pergalių. Galiausiai kompromisas bus pasiektas prie derybų stalo, todėl keista, kodėl iki šiol nė viena įtakinga užsienio šalis rimtai nesiėmė iniciatyvos pradėti taikos procesą, jau nekalbant apie planą, kaip užbaigti konfliktą.
4. Pirmenybė – JAV ir Rusijos dvišaliams santykiams
Sirijos konfliktą dar labiau komplikuoja kiti tarpusavyje susiję konfliktai. Rusijos intervenciją neabejotinai paveikė jos įsivaizduojamas konfliktas su Jungtinėmis Valstijomis ir noras užsitikrinti, kad ji būtų pripažinta kaip Jungtinėms Valstijoms lygi pasaulinio lygio veikėja. Rusija demonstruoja savo karinę galią ir visiškai nepaiso tarptautinių normų (naujausias pavyzdys – Jungtinių Tautų pagalbos konvojaus subombardavimas) ir JAV prieštaravimų, taip siekdama įtvirtinti savo didžiosios galios statusą ir atskleisti JAV galios ribas. Vašingtono noras bendradarbiauti su Rusija Sirijoje, Maskvos nuomone, yra tokio statuso pripažinimas. Tad pastarąjį paliaubų susitarimą ir ankstesnius mėginimus susitarti bent jau Rusija vertina per JAV ir Rusijos dvišalių santykių prizmę.
Akivaizdu, jog trūksta valios užtikrinti, kad Sirijoje įsivyrautų taika ir stabilumas. Paliaubų susitarimai yra sudaromi taip, kad jie visada yra pasmerkti žlugti. Po šešerių metų Sirijos žmonių patiriamų kančių nė viena Sirijos kare dalyvaujanti užsienio šalis taip ir neparodė jokio pasirengimo daryti kompromisus arba pasinaudoti savo įtaka, kad paskatintų pasiekti taikų konflikto sprendimą.
Atrodo, kad Sirijos konflikto dalyviai nepastebi akivaizdaus fakto, kad kariaujančių šalių – vyriausybės ir sukilėlių – jėgos yra išsekusios. Vieninteliai reikšmingi pokyčiai karo lauke per pastaruosius dvylika mėnesių yra susiję su tiesiogine Rusijos, Irano, o pastaruoju metu – ir Turkijos intervencija. Todėl Sirijos konflikte dalyvaujančios užsienio šalys turi dvi labai aiškias galimybes: aktyviau įsitraukti į karinę kampaniją, kad tiesiogiai pasiektų savo tikslų (o tai yra susiję su didesniu pavojumi jų pajėgoms ir galbūt rizika įstrigti konflikte), arba siekti kompromiso prie derybų stalo
