Konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano prasidėjo Sovietų Sąjungos skilimo išvakarėse, kai armėnai Azerbaidžano provincijoje Kalnų Karabache nusprendė prisijungti prie Armėnijos. Maskva apginklavo abi konflikto puses ir pavertė teritorinį konfliktą regioniniu karu.
Beveik šešerius metus naujai nepriklausomos valstybės kovojo dėl Kalnų Karabacho. Konflikto metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių ir milijonai pabėgo. Galų gale Armėnija laimėjo ir perėmė Kalnų Karabacho bei dar 7 Azerbaidžano rajonų kontrolę.
Tačiau konfliktas su ginkluotos kovos pabaiga nesibaigė. Abi konflikto pusės reguliariai pažeidžia paliaubas, dėl kurių buvo sutarta 1994 metais, ir mirtini susirėmimai įvyksta kiekvieną savaitę. Maskva skatina konfliktą, kartais atskleisdama informacijos Armėnijai ir parduodama ginklus abiem konflikto pusėms.
Rusija yra dislokavusi tūkstančius karių Armėnijoje ir vadovauja valstybės oro gynybai, be to, kontroliuoja svarbiausius ekonomikos ir infrastruktūros mazgus. Kol Maskva remia Jerevaną, Baku ne kažin ką gali padaryti, kad susitaikytų su kaimynu.
Maskvai yra naudinga palaikyti tokį status quo, nes taip gali ir toliau kontroliuoti Pietų Kaukazą. Neišspręstas konfliktas garantuoja, kad Armėnija neprašys Rusijos pajėgų pasitraukti iš šalies.
Kol Rusijos kariai yra Armėnijoje, Kremlius gali atitraukti Armėniją nuo Vakarų. Rudenį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pakvietė Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą į Maskvą. Netrukus po to S.Sargsianas paskelbė, kad nepasirašys Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga ir pranešė, kad Armėnija prisijungia prie Eurazijos Muitų sąjungos.
Taikos pastangos buvo bevertės ir todėl, kad JAV laikė Armėniją ir Azerbaidžaną protagonistėmis, tuo metu Rusijos vaidmuo konflikte buvo ignoruojamas.
Dešimtmečius Vašingtonas stengėsi išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą per Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupę, kuriai kartu vadovauja JAV, Rusija ir Prancūzija.
Tačiau pastangos nebuvo sėkmingos. Daugiausia dėl to, kad Armėnijos ir Azerbaidžano pozicijos pastaraisiais metais tapo visiškai nelanksčios.
Anksčiau Armėnija griežtai žiūrėjo į Kalnų Karabacho kontrolę, tačiau manė, kad likusios Azerbaidžano teritorijos yra diskusijos klausimas.
Dabar Armėnijos lyderiai atmeta bet kokias derybas dėl teritorijos. Tuo metu Azerbaidžanas nebepasitiki tarptautine bendruomene ir pradėjo stiprinti savo karinę galią, kad priverstų Armėniją pasitraukti iš užimtų teritorijų.
Taikos pastangos buvo bevaisės ir todėl, kad Rusijos vaidmuo konflikte buvo ignoruojamas. Į ryšių tarp dviejų konfliktuojančių šalių sukūrimą buvo investuoti milijonai dolerių, tačiau neinvestuota į strategiją, kaip kovoti su Maskva. Bent jau iki Krymo aneksijos. Vašingtonas niekada neįvertino, kaip Rusija išnaudoja tautinius konfliktus, norėdama išlaikyti įtaką viename ar kitame regione.
Dabar nebėra tikslo su Rusija elgtis švelniai. Rusija parodė, kad gali panaudoti karinę jėgą (Ukraina ir Gruzija), rinkimus ir vietines organizacijas (Azerbaidžanas, Gruzija ir Latvija), siekdama savo tikslo. Vakarai privalo priešintis.
Bet ar diskusijos duos rezultatų?
Kai kurie faktoriai yra palankūs. Kai kurios kaimyninės galios gali paremti susitarimą. Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas neseniai pasisakė apie Pirmojo pasaulinio karo metu nuo Osmanų imperijos nukentėjusius armėnus.
Tai gali būti ženklas, kad Turkija nori užmegzti glaudesnius ryšius su Armėnija. Iranas, kuris konflikte rėmė Armėniją, yra taip įklimpęs į ekonomikos chaosą, kad neturi noro pakenkti susitarimui.
Tai gali būti ženklas, kad Turkija nori užmegzti glaudesnius ryšius su Armėnija.
Iranas, kuris konflikte rėmė Armėniją, yra taip įklimpęs į ekonomikos chaosą, kad neturi noro pakenkti susitarimui.
Gruodį Azerbaidžanas pradėjo 45 mlrd. dolerių vertės dujotiekio „Pietų koridorius“ projektą, kurio tikslas - tiekti gamtines dujas iš Pietų Kaukazo į Europą.
Azerbaidžanas, Europa ir investuojančios bendrovės nori išvengti bet kokio konflikto, kuris galėtų pakenkti šiam svarbiam projektui.
Kiti faktoriai yra mažiau palankūs. V.Putinui sparnus suteikė sėkmė Kryme. Kai kurie B.Obamos administracijos atstovai mano, kad kompromisas dėl Pietų Kaukazo galėtų sušvelninti santykius tarp Rusijos ir Vakarų.
