Leninas mirė nuo sifilio, o ne nuo insulto

Rusijos istorikai kone visą laiką tvirtino, kad Leninas patyrė net tris insultus, esą tai ir buvo jo mirties priežastis. Tačiau dabar atrasta naujų įrodymų, jog Leninas kentėjo nuo sifilio – per lytinius santykius perduodamos ligos. Sovietų valdžia, propagavusi krištolinį Lenino revoliucinį tyrumą, dėjo daug pastangų, kad neišaiškėtų tikroji proletariato vado mirties priežastis. Bet neseniai britų mokslininkė Helen Rappaport pareiškė, jog turi neginčijamų įrodymų, nuo ko mirė Leninas. Tyrėja rado jų Niujorke, Kolumbijos universiteto archyvuose. Dokumentai patvirtina, kad bolševikų revoliucijos sumanytojas sirgo neurosifiliu – tai tapo tikrąja jo mirties priežastimi.

Apie neurosifilį ir anksčiau yra kalbėjęs garsus Rusijos mokslininkas Ivanas Pavlovas. Šis Nobelio premijos laureatas, labiausiai išgarsėjęs eksperimentais su šunimis, kartą savo draugui pasakė: „Revoliuciją įvykdė beprotis su sifiliu smegenyse.“ Tačiau sovietų valdžia Lenino ligos simptomus – staigius nuotaikos pokyčius, netikėtus pykčio protrūkius – priskyrė aterosklerozei. Jos požymiai šiek tiek panašūs į sifilio atmainos neurosifilio, kuris pirmiausia pažeidžia galvos smegenis, simptomus.

H.Rappaport užsiminė, kad I.Pavlovas pažinojo daug garsių mokslininkų, kurie po Lenino mirties 1924 metais galėjo ištirti jo smegenis, ir visų diagnozė buvusi vienoda. Mokslininkė sakė suprantanti, kodėl nė vienas jų neišdrįso apie tai nė prasižioti.

H.Rappaport yra parašiusi daugybę knygų apie Rusijos istoriją, tarp jų ir „Konspiratorius: Leninas tremtyje“. Ji įsitikinusi, kad proletariato vadas „pasigavo“ sifilį Paryžiuje iš prostitutės maždaug 1902 metais. Po 1921-ųjų liga labai paūmėjo, vis pasikartojantys priepuoliai prognozavo paralyžių. Prieš mirtį Leninas jau buvo visiškai bejėgis luošys – negalėjo net kalbėti, tik gulėjo įsmeigęs beprotiškas akis į vieną tašką.

Kremliaus gydytojai ir Rusijos mokslininkai žinojo, kad proletariato vadas mirė nuo sifilio, tačiau buvo priversti tylėti. Kalbėti išdrįso tik I.Pavlovas. Mokslininkas karštai priešinosi bolševikų revoliucijai, vadino ją „išsigimusiu sovietiniu eksperimentu“, po kurio su žmonėmis Rusijoje imta elgtis blogiau negu su varlėmis jo laboratorijoje. H.Rappaport mano, kad I.Pavlovas galėjo sau leisti pasakyti daugiau, nes buvo gavęs „indulgenciją“ iš paties Lenino. O proletariato vadas suprato, koks naudingas šis mokslininkas valstybei.

Vykdamas į mokslinį kongresą Londone I.Pavlovas buvo trumpam sustojęs Paryžiuje. Čia susitiko su savo senu draugu dr. Michailu Zernovu. „Jam I.Pavlovas ir papasakojo, kad Leninas kentė nuo sifilio ir kad vadovaudamas savo sukurtai valstybei sovietų lyderis pademonstravo visus klasikinius šios ligos simptomus, baigiant vis labiau progresuojančiu paralyžiumi“, – rašo H.Rappaport. Rusų mokslininkas M.Zernovui taip pat papasakojo, kad iškiliausi Rusijos gydytojai, kurie buvo pakviesti nustatyti Lenino mirties priežastį, žinojo, nuo ko mirė proletariato vadas, ir aptarinėjo tai tarpusavyje. „Gydytojams tai – vieša paslaptis, tik jiems draudžiama apie tai kalbėti“, – pabrėžė jis.

Sifilis pakirto ir daugiau garsių žmonių, tarp jų – Friedrichą Nietzche, Guy de Maupassant'ą, Johanną Wolgangą Goethe, Gaetano Donizetti.