„Po dviejų parų kruvinų kovų, kurioje labai daug vaikinų paguldė galvas, o šimtai buvo sužeistų – ir aš buvau sužeistas Hruševskio gatvėje – ir po to, kai daugybė buvo sulaikyti, milicija iš Kijevo tiesiog pasitraukė“, – sakė pašnekovas.
Anot jo, kitą rytą, po dviejų parų mūšių, policija tiesiog dingo iš daugiamilijoninio miesto.
„Autobusuose su baltomis vėliavomis jie paliko miestą, ir mums iškilo užduotis, apie kurią iki tol negalėjome nė pagalvoti, ne tik pasiruošti. Užduotis kontroliuoti didelį miestą Kijevą, neleisti jame marodieravimo, neleisti, kad būtų grobiami valstybės įstaigų pastatai, ypač tomis dienomis, kai vyko laidotuvės, kai čia buvo šimtai tūkstančių, žmones buvo užplūdusios emocijos, pasigirsdavo balsų, raginančių eiti siaubti prezidento administraciją, Aukščiausiąją Radą, ministrų kabinetą. Ne iš karto žmonės suprato, kad jų priešų jau nėra, kad jie pabėgo. 3 mėnesius mes kovėmės – sunku buvo persijungti. Buvo būtina pradėti kontroliuoti šiuos objektus, valstybės įstaigas, ir net milicijos skyrius visame Kijeve“, – pasakojo Andrijus Porubijus.
Maidano komendantas teigė negalintis sakyti, kad tam buvo pasirengta.
„Priešingai, buvome tam nepasiruošę nei psichologiškai, nei žmonių skaičiumi, todėl, kad tie keli tūkstančiai žmonių, atlaikę mūšius, buvo išsekę, negalėjo miegoti, jie patyrė sunkias psichologines traumas. Nepaisant to, per pirmąsias sekundes po to, kai milicija, vidaus kariuomenė pasitraukė, mums pavyko perimti pagrindinių objektų kontrolę“, – teigė jis.
Dabar, kai pasiekėme pergalę, mes suprantame, kad Ukrainos laukia labai sunkūs laikai, – sako Andrijus Porubijus.
Pašnekovo teigimu, dabar jie braižo Kijevo žemėlapį, skirsto šimtines į teritorijas, vykdo daugiatūkstantinės milicijos funkcijas.
„Tai sudėtinga, nes prisidengusios „samooboronos“ vardu pasirodo kažkokios kriminalinės grupės, mėgina plėšti butus, biurus. Visame Kijeve mes vykstame į karštas užduotis, kurios neturi nieko bendro su mūsų ligtoline veikla. Samooborona – tai ne milicija, tai – revoliucinė armija. Čia susirinko ne milicininkai, čia daugybė žmonių su dviem aukštaisiais, mokslų kandidatų, verslininkų. Du mano šimtininkai – labai patyrę verslininkai, pastatė savo visureigius, apsivilko uniformą, užsidėjo šalmus ir išėjo į Maidaną. Čia yra universitetų dėstytojų, žmonių, kuriems sekasi ir ne Maidane. Tiesiog stebiuosi, kad po pergalės, kai jie galėjo pasakyti: „mūsų revoliucinė funkcija įvykdyta“ ir pasitraukti, jie šiomis dienomis ir naktimis patruliuoja Kijeve, Kijevo apskrityje ir kitose apskrityse. Dabar mums svarbiausia – sugrąžinti miliciją į miesto gatves. Tai, pasirodo, labai sunku“, – kalbėjo Maidano komendantas.
– Jie nedirba?
Ne, jie bijo. Rajonų skyriai – tušti.
– Kiek jūs turite žmonių? Kiek šimtinių?
– Turime 40 šimtinių jau nuo seno. 3–5 tūkst. žmonių visada buvo Maidane. Per šias kelias dienas vien tik Kijeve – jau 7–8 tūkst. Labai daug naujų žmonių, kurie dar neįsisavino elementarių ryšių, koordinacijos įgūdžių. Sunku suskaičiuoti – manau, kad su visais regionais turime apie 15 tūkst. žmonių.
Maidano metu ir man, ir „samooboronai“ kaip struktūrai pavyko sucementuoti Maidaną – pačias skirtingiausias grupes. Nuo labai dešinių iki liberalų. Yra afganistaniečių šimtinė, yra dešiniojo sektoriaus šimtinė, yra ir šimtinė neprievartinio pasipriešinimo organizacijų – labai skirtingos grupės. Pavyko juos sujungti didele dalimi dėl to, kad Maidanas buvo viena vertikalė, kad jis nesuskilo, kad jame susivienijo ir politikai, ir piliečių visuomenė, ir studentai. Mums pavyko laimėti. Bet ir dabar, kai pasiekėme pergalę, mes suprantame, kad Ukrainos laukia labai sunkūs laikai. Todėl, kad Sevastopolyje kyla rusiška vėliava, ten deputatams sako, kad jei nebalsuosite už atsiskyrimą, mes jus mušime, todėl, kad iždas visiškai tuščias – iki mėnesio pabaigos reikia 33 milijardų. Todėl, kad Putinas kvestionuoja valdžios legitimumą. Mes, suprasdami kokį autoritetą dabar turi „samooborona“, suprantame savo, valstybininkų, ir tų, kurie jungia, pagrindinį uždavinį. Savo autoritetu mes turime suvienyti viską, ką įmanoma suvienyti.
