„Pirmiausiai pasibeldėme į duris, tačiau niekas jų neatidarė. Taigi išlaužę jas įėjome į namą. Surišę šeimos motinos ir tėvo bei trijų jų berniukų pėdas ir rankas, visus juos pašovėme į kojas. Tada kariai nusivedė mergaites į viršų, o mums liepė lipti ant stogo ir saugoti, kol jie baigs prievartauti savo aukas. Tuomet mums buvo liepta taip pat išprievartauti mergaites, – šią savaitę BBC žurnalistui pasakojo sulaikytas Libijos diktatoriaus pulkininko Muamaro Kadhafio karys. – Mes išsigandome, tačiau kai atsisakėme prievartauti, kiti pradėjo mus mušti. Ten buvo keturios merginos, kurioms – apie 20–24 metai. Prievartaujamos jos buvo sąmoningos. Išprievartavau vieną. Mergaitės nieko nesakė. Jos buvo pavargusios ir atrodė labai prastai – prieš mus buvo 20 karininkų. Tai nutiko ryte ir truko apie 1,5 valandos. Prievartaudami kariai klausėsi muzikos, rūkė ir šoko.“
Prieš porą metų nevyriausybinė organizacija „Amnesty International“ atkreipė dėmesį, kad ankstesniais šimtmečiais šalutiniu karo rezultatu buvęs lytinis smurtas šiuolaikiniuose konfliktuose tapo suplanuota priešo palaužimo taktika. Žaginimas vertinamas kaip efektyvus priešininko pažeminimo, keršto ar etninio valymo įrankis.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Libijos moterys |
Palaužia kovos dvasią
Be fizinės žalos, kurią patiria organizuoto prievartavimo aukomis tapusios moterys, t.y. vidaus organų sužalojimo, nevaisingumo, visiško lytinių organų nefunkcionavimo ir pan., nepalyginti didesnė yra patiriama psichologinė žala. Lytinio smurto auka pasijunta apgailėtina, „nešvari“ ir morališkai žemesnė asmenybė. Ji jaučiasi, tarsi išniekinimas paliko žymę, kuri negali būti panaikinta.
Moterys prievartaujamos ne tik todėl, kad priklauso kitai etninei, religinei ar politinei grupei. Jos prievartaujamos norint pažeminti jų šeimas, bendruomenes, tautą. Daugelyje visuomenių, ypatingai tose, kur moters skaistybė tiesiogiai siejama su šeimos garbe, tikima, kad išprievartauta moteris savo šeimai užtraukia didžiulę gėdą. Šis įsitikinimas itin griežtas kai kuriose musulmoniškose valstybėse, kur už ne savo noru suterštą garbę moteris sumoka artimųjų pasmerkimu ir atstūmimu. Taigi išžaginimo auka kenčia dusyk: pirmiausiai, kai yra prievartaujama, vėliau – kai yra pasmerkiama patriarchalinės bendruomenės. Tikima, kad dėl šios priežasties Libijoje išniekintos moterys vengia oficialiai pranešti apie patirtą smurtą.
Masinis moterų prievartavimas tokioms bendruomenėms suduoda didžiulį smūgį: pirmiausiai paskleidžia baimę, vėliau destabilizuoja ir galiausiai palaužia vyrų kovos dvasią bei priverčia juos greičiau pasiduoti.
Įtvirtina galią
Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, prievartavimą, kaip karo ginklą, naudoja puolančios kariuomenės. „Kai kariuomenė puola, kariai yra minios dalis. Minioje jie atlieka tai, ką atliktų jų vadas. Tuo metu veikia ne individuali, bet minios psichologija, – „15min“ aiškino specialistas. Taip minia tarsi pavirsta vienu individu – ji pradeda elgtis kaip individas.“
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Libijos moterys |
Užsiimti prievarta karius verčia „tarnavimo vadui idėja“. „Jie nemąsto, nes minioje jų individualus protas ir sąžinė pasitraukia ir užleidžia vietą minios instinktui. Kariai tampa to, kuris juos nusiuntė mirti, rankomis ir kojomis. Tokia kario paskirtis – jis nepriklauso sau. Jis priklauso tam, kuris turi užvaldyti“, – dėstė psichoterapeutas.
Seksualinis aktas šiuo atveju atlieka ne pasitenkinimo ar giminės pratęsimo, bet „savo hierarchinės padėties įtvirtinimo“ funkciją. „Prievartaudami moteris kariai taip pat tarsi pademonstruoja savo galią: „Aš jus nugaliu, aš jus ir pavergsiu pasiduoti man“. Šiuo atveju karius veda idėja, bet ne jų pačių asmeniniai interesai. Jie prievartauja įtvirtindami tam tikros grupės galią“, – sakė O.Lapinas.
Prievartos stovyklos
Vienas iš siaubingiausių istorijoje masinės prievartos prieš moteris pavyzdžių – XX amžiaus pabaigoje vykusio Jugoslavijos karo metu steigtos prievartos stovyklos, kuriose kalintos ir prievartautos Bosnijos musulmonės. Šios stovyklos tarnavo kaip etninio valymo įrankis – serbai, visais įmanomais būdais norėję Bosniją „išvalyti“ nuo bosnių musulmonų, tikėjosi, kad prievartą patyrusios moterys ir jų palaužtos šeimos norės palikti šalį. Europos Sąjungos ir Sarajevo valstybinės komisijos karo nusikaltimams tirti duomenimis, per karą lytinę prievartą patyrė 20–50 tūkst. moterų.
Bosnės buvo ne tik prievartaujamos, bet ir per prievartą apvaisinamos. Serbai žagino moteris tol, kol ginekologai pranešdavo, kad jos pastojo. Tačiau į laisvę bosnės buvo paleidžiamos tik tada, kai nėštumas buvo toks didelis, kad abortas tapdavo nebeįmanomas. Taip moterys tapdavo savo kūnų įkaitėmis. Kai kurie psichologai vaiko, kuris yra patirtos lytinės prievartos rezultatas, išnešiojimą ir pagimdymą vertina kaip žiaurią moters kankinimo formą.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Libijos moterys |
„Savaime suprantamas“ elementas
Panašu, kad moterų prievartavimai ilgą laiką laikyti savaime suprantamu karo elementu. „Pavyzdžiui, nepaisant plačiai paplitusios seksualinės prievartos per Antrąjį pasaulinį karą, Niurnbergo tribunolo statute išprievartavimas nebuvo įtrauktas į karo nusikaltimų sąrašą ir nefigūravo kaltinimuose“, – „15min“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja Erika Leonaitė.
Tačiau išžaginimas buvo traktuojamas kaip karo papročių pažeidimas Tokijo tribunole. Po Antrojo pasaulinio karo 1949 metais priimtoje Ženevos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu numatyta, kad į priešiškos kariaujančios pusės rankas patekusios moterys yra „saugomos nuo kėsinimųsi į jų garbę, ypač nuo prievartavimo“. „Tačiau išžaginimas nebuvo įtrauktas į sunkių Ženevos konvencijų pažeidimų sąrašą. Visgi 1993 metais, pasibaigus Jugoslavijos konfliktui, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sudarytas ekspertų komitetas nusprendė, kad išžaginimai turi būti traktuojami kaip pakliūnantys į kankinimo ir nežmoniško elgesio, sudarančio sunkų Ženevos konvencijų pažeidimą, sampratą, ir atitinkamai jie turi būti traktuojami kaip karo nusikaltimai“, – aiškino tarptautinės teisės ekspertė.
Naudojasi daug valstybių
Sisteminis moterų prievartavimas kaip karo įrankis išplito Antrojo pasaulinio karo metais. Šio nusikaltimo apraiškos užfiksuotos ir daugybėje vėlesnių karų. Apie masinius prievartavimus pranešta per Jugoslavijos karą, Ruandos genodicą, pilietinį Liberijos karą, pilietinį Ugandos karą, Bangladešo nepriklausomybės karą, antrąjį Sudano pilietinį karą, karinį konfliktą Kongo Demokratinėje Respublikoje.
