Per Egipto revoliuciją reformistai reikalavo ne tik pokyčių šalies vidaus politikoje, bet ir naujos krypties užsienio politikoje. Tarp egiptiečių šiuo metu įsitvirtinęs jausmas, kad jų tauta nebėra toks įtakingas žaidėjas arabų pasaulyje ir Afrikoje kaip kad buvo anksčiau. „Esame sena, civilizuota valstybė. Turime turėti kitokią Amerikos ir Europos viziją, esame verti viso pasaulio pagarbos“, – savo mintimis dalinosi prirūkytoje Kairo kavinėje žaidimą „Backgammon“ žaidęs Aymanas.
„Aiškios strategijos neturėjome pastaruosius 30 metų, – pridūrė jo draugas Rani. – Dabar, po revoliucijos, turime labiau remti palestiniečius, islamo pasaulį ir arabus.“
Dabar, po revoliucijos, turime labiau remti palestiniečius, islamo pasaulį ir arabus.Šią žinutę jau gavo naująją valdžią sudarę politikai. Egipto užsienio reikalų ministerijos vadovaimą į savo rankas neseniai perėmęs ministras Nabilas el-Arabi suvokia, kad jis privalo atskirti save nuo savo pirmatkų, kurių portretinės nuotraukos išsirikiavusios kabo ant ministerijos sienų.
„Nuo pat mūsų atėjimo į valdžią prieš maždaug šešias savaites pradžios labai aiškiai pasakėme, kad atverčiame naują užsienio politikos puslapį. Peržiūrime visus pagrindinius savo užsienio politikos interesus“, – sakė N. El-Arabi.
Izraelio nerimas
Egipto taikos susitarimas su Izraeliu ilgą laiką buvo kertinis šios šalies regiono politikos akmuo. Jis taip pat padėjo Egiptą paversti pagrindiniu strateginiu Vakarų valstybių partneriu ir tokiu būdu sulaukti 1,4 mlrd. JAV dolerių vertės JAV karinės ir ekonominės paramos per metus.
Nors naujieji kariuomenės vadai pažadėjo išlaikyti egzistuojančius taikos susitarimus su Izraeliu, panašu, kad šalies pareigūnai neatsižvelgė į Egipto aktyvistų piktus protestus priešais Izraelio ambasadą Kaire. Protestų metu reikalauta nutraukti su Izraeliu diplomatinius santykius ir padėti Gazos ruožui.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu išreiškė savo susirūpinimą dėl greta vykstančių dalykų. „Dabar turime daryti viską, ką galime, kad stabilizuotume, o ne jaudintumėmės, nors tai nėra politika, – sakė buvęs Izraelio pasiuntinys Egipte, Amosas Giladas. – Darome labai daug, tačiau geriau apie tai nekalbėti. Žmonės sako, kad tai gali būti neigiamai interpretuota.“
N.el-Arabi pasiteiravus, ar Izraelio susirūpinimas turi pagrindo, Egipto politikas supratingai atsakė: „Ne, garsiai ir aiškiai sakau – ne. Visos sutartys yra gerbiamos“.
Pasak jo, Egiptas ir toliau atliks svarbų vaidmenį sprendžiant arabų-Izraelio konfliktą. „Pakaks valdyti konfliktą, atėjo laikas jį užbaigti. Abi pusės daugybę kartų sėdo prie vieno stalo ir viską aptarė. Jos žino, kur stovi ir ką gali priimti, taigi atėjo laikas galiausiai priimti susitarimą“, – kalbėjo N.el-Arabi.
Šalin konkurenciją
Egiptui siekiant atversti naują puslapį tarptautiniuose santykiuose, iškyla ir Irano – seno regioninio Egipto varžovo – klausimas. Per pirmąją spaudos konferenciją N.el-Arabi pažymėjo, kad Iranas nėra „valstybė priešas“.
Nors formalios diskusijos dar nevyko, pasigirdo spekuliacijų, kad abi valstybės, kurių diplomatiniai santykiai nutrūko po 1979 metų Irano revoliucijos, gali atidaryti ambasadas.
Kairas taip pat pasveikino bendravimą su Libano politine, socialine ir kovotojų grupe „Hezbollah“. Tarp Egipto ir „Hezbollah“ įtampa kilo prieš porą metų dėl šnipinėjimo skandalo.
Egipto premjeras taip pat planuoja keliones į Nilo baseino valstybes – tai naujų pastangų užbaigti ginčus dėl dalijimosi vandeniu, ženklas.
Vis dėlto sukilimai kitose arabų šalyse, kur Egiptas galbūt tikisi atnaujinti savo, kaip regiono lyderio pozicijas, iškelia dilemą. Kaimyninėje Libijoje, kurioje, kaip manoma, gyvena apie 1 mln. egiptiečių, prioritetas, pasak ministro, yra sustabdyti kraujo liejimą. „Užimame labai neutralią poziciją“, – teigia jis.
