E.Di Rupo gimė 1951 metais italo angliakasio ir beraštės motinos šeimoje, gyvenusioje imigrantų lūšnyne. Tačiau galiausiai jis tapo pirmuoju prancūzakalbiu lyderiu į kalbinius regionus pasidalijusioje Belgijoje per daugiau nei 30 metų, taip pat pirmuoju socialistu premjeru per beveik keturis pastaruosius dešimtmečius.
Karaliaus Alberto II rūmų pirmadienio vakarą paskelbtame pranešime sakoma: „Karalius šį vakarą priėmė Elio Di Rupo Belvederio pilyje ir paskyrė jį ministru pirmininku.“
Jis perėmė postą iš laikinosios centro dešiniosios vyriausybės vadovo flamando premjero Yves'o Leterme'o po įnirtingų politikų derybų, galiausiai užbaigusių užsitęsusią politinę krizę, dėl kurios Belgija pelnė abejotiną pasaulio rekordą – šalis gyveno 541 dieną be nuolatinės vyriausybės.
Ironiška, tačiau finansų rinkos padėjo E.Di Rupo užbaigti 18 mėnesių vykusias varginančias derybas, kai Belgijos skolinimosi reitingai buvo pabloginti nuo AA+ iki AA. Tai paskatino skubiai surengti naują šešių partijų derybų sesiją ir pagaliau susitarti dėl koalicijos.
E.Di Rupo yra pašiepiamas dėl prastos olandų kalbos, kurią 10,5 mln. gyventojų turinčioje šalyje vartoja 60 proc. žmonių, mokėjimo. Tačiau jis sugebėjo suvienyti tris prancūzakalbiams atstovaujančias partijas su trimis turtingesnio Flandrijos regiono judėjimais, nors jame gyventojų daugumą sudarančių flamandų separatistai įgyja vis didesnę įtaką.
„Šis susitarimas trapus, o kultūrinis skilimas Belgijoje gilėja. Tai nebus linksmas vakarėlis“, – perspėja analitikas Pascalis Delwitas.
Pažymėtina, kad naujoje koalicijoje nedalyvauja už Flandrijos nepriklausomybę pasisakanti įtakinga flamandų partija, šiame regione užsitikrinusi balsų daugumą per pernai birželį vykusius rinkimus.
Vienas iš nedaugelio krizės prislėgtoje Europoje valdžioje likusių centro kairiųjų pažiūrų politikų, išsiskiriantis maloniu balsu, susitaršiusių tamsių plaukų kupeta ir spalvingais kaklaraiščiais bei peteliškėmis, vadovavimą Belgijos vyriausybei perima žadėdamas sumažinti šalies biudžeto deficitą 11,3 mlrd. eurų (39 mlrd. litų), nors tokiais planais piktinasi profsąjungos.
E.Di Rupo, kuriam skurdas ir sunkumai nesvetimi, teigia pasirūpinęs, kad ateinančių metų biudžete socialinės gerovės sistemos finansavimas būtų apkarpytas kiek įmanoma mažiau.
E.Di Rupo savo šeimoje buvo jauniausias iš septynių vaikų. Jo tėvas mirė, kai Elio sukako vieneri metai, tad jis vienintelis buvo paliktas globoti motinai, o jo broliai ir seserys buvo išsiųsti į globos įstaigas.
Biografai tvirtina, kad vaikystėje Elio turėjo tik vienas kelnes, o viena iš jo buvusių mokytojų tvirtina, jog būdamas paauglys Elio prisipažino „turintis dvejus marškinius ir dvejas kelnes, kurias motina nuolat skalbia“.
Jaunasis E.Di Rupo buvo talentingas oratorius ir lyderis iš prigimties, teigė mokytoja. Vėliau jis įstojo į universitetą ir apgynė chemijos daktaro disertaciją.
E.Di Rupo kairiosios pažiūros susiformavo anksti – į Socialistų partiją jis įstojo būdamas 17-os metų.
1999 metais jis perėmė vadovavimą šiai partijai, o anksčiau dirbo parlamento ir Senato nariu, europarlamentaru, premjero pavaduotoju, pietinio Valonijos regiono vyriausybės vadovu ir Monso miesto meru.
Kaip ir Islandijos premjerė Johanna Sigurdardottir, E.Di Rupo neafišuoja savo lytinės orientacijos, nors jo šalyje šis klausimas neprovokuoja didelių diskusijų.
Kaip teigiama neseniai išleistam interviu rinkinyje, E.Di Rupo atskleidė esąs gėjus 10-o dešimtmečio viduryje – po to, kai buvo neteisingai apkaltintas pedofilija, kilus skandalui dėl Belgijoje siautėjusio vaikų žudiko Marco Dutroux.
Viename interviu jis pasidalijo prisiminimais apie šį įvykį : „Tai visiška netiesa, – sakiau apspitusiai žurnalistų miniai. Vienas iš jų ištarė: „Bet žmonės kalba, kad jūs homoseksualus?“ Aš atsigręžiau ir pasakiau: „Taip. Na, ir kas?“ Niekada neužmiršiu šios akimirkos. Po mano atsakymo visi nutilo. Tai buvo nuoširdus atsakymas, tiesa.“
Taktiškas, tačiau pragmatiškas E.Di Rupo buvo giriamas dėl savo gebėjimo sudarinėti koalicijų sutartis, kurios jo partijai padėjo išlikti valdžioje, mainantis vyriausybėms. Jis taip pat sėkmingai išvesdavo socialdemokratus iš didelių korupcijos skandalų.
Tačiau vienu iš jo trūkumų laikomi prasti olandų kalbos įgūdžiai.
Žiniasklaida plačiai aptarinėja itin aiškų E.Di Rupo akcentą ir kalbos riktus, ypač kai jis vienoje kalboje neseniai paragino belgus gerti (drinken), nors norėjo pasakyti, kad svarbu skubiai (dringen) sutikti su taupymo priemonėmis.
„Jis pasiruošęs tapti premjeru – išskyrus jo olandų kalbą“, – rašė didžiausias flamandų dienraštis „Het Laasste Nieuws“.
„Aš dėl to padirbėsiu, – pažadėjo E.Di Rupo. – Parlamente atsakinėsiu olandiškai – netgi darydamas klaidų.“
