Šventasis Sostas jau pasirašė atitinkamą susitarimą su Briuseliu dėl galimybės nuo 2010 metų kaldinti dvigubai daugiau eurų monetų. Šis dokumentas leidžia ir paleisti tuos eurus į apyvartą.
Vatikanas ėmė kaldinti eurus 2002 metais, praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai naujoji Europos valiuta pasirodė ją įsivedusiose Europos Sąjungos šalyse. Tačiau visos Vatikane nukaldintos monetos buvo pardavinėjamos tik numizmatams skirtuose rinkiniuose po 30 eurų už 1 euro monetą ir tik keli Vatikano darbuotojai galėjo jų įsigyti už nominalią kainą. Pagal susitarimą Šventasis Sostas galėjo nukaldinti ne daugiau kaip 1,1 mln. eurų per metus, o nuo kitų metų galės nukaldinti dvigubai daugiau – 2,3 milijono. Iš jų 20 proc. bus leidžiama ribotomis serijomis (aukso ir sidabro monetos), o 51 proc. nukaldintų eurų pateks į laisvą apyvartą ir jais bus galima atsiskaityti parduotuvėse bei visur kitur. Ant Vatikano euro – popiežiaus Benedikto XVI portretas.
Planuojama, kad popiežiaus vardą, atvaizdą ir su juo siejamus simbolius gintų autorių teisės ir tik Šventasis Sostas galėtų juos naudoti.
Numizmatai ir filatelistai labai vertina Vatikano monetas ir pašto ženklus, kurie išleidžiami laikotarpiu po popiežiaus mirties iki jo įpėdinio išrinkimo. Pasirašytas susitarimas leis Šventajam Sostui išleisti tokių monetų už 330 tūkst. eurų.
Vatikane numatoma ir daugiau naujovių. Planuojama, kad popiežiaus vardą, atvaizdą ir su juo siejamus simbolius gintų autorių teisės ir tik Šventasis Sostas galėtų juos naudoti. Mat pastaruoju metu įvairios švietimo ir kultūros organizacijos, piliečių grupės bei fondai vis dažniau ėmė naudoti pontifiko atvaizdą. Bažnyčia ketina pasiekti, kad tik ji turėtų teisę naudoti popiežiaus vardą. Be to, ketinama uždrausti naudoti popiežiaus atvaizdą tuomet, kai tai nesusiję su Katalikų bažnyčia ir paskelbti, kad viskas, kas susiję su Romos popiežiumi, taip pat popiežiaus vardas, gali būti naudojama tik suderinus su Šventuoju Sostu. Tačiau pats Benediktas XVI nėra linkęs tam pritarti. Savo trečiojoje enciklikoje, skirtoje gailestingumui, jis net pasmerkė kovotojus už autorių teises. Tik visa tai neatšaldė Vatikano noro autorių teisėmis ginti viską, kas susiję su popiežiumi. Dar 2006 metais buvo uždrausta kopijuoti visus popiežiaus dokumentus, o 2007-aisiais buvo pasiūlyta autorių teisėmis apsaugoti pontifiko balsą ir atvaizdą.
Užtat Vatikanas keičia savo požiūrį į kai kuriuos populiarių amerikiečių animacijos serialų veikėjus, pavyzdžiui, visą pasaulį užkariavusią Simpsonų šeimynėlę. Netikėtai Vatikano laikraštis „L'Observatore Romano“ skyrė didžiausią straipsnį Simpsonų fenomenui, pristatydamas juos kaip „jautrius, niekam nejaučiančius pagarbos skandalistus bei ironiškus, žemiškus, gilius filosofus ir net teologus“. Laikraštis rašo, kad visa tai yra „amerikiečių vidurinėje klasėje išpopuliarėjusios popkultūros ir nihilizmo pakvaišęs mišinys“. „Jie yra mylimi arba nekenčiami. Be jų daugybė žmonių šiandien nesugebėtų juoktis“, – teigiama straipsnyje. „L'Observatore Romano“ pabrėžia, kad į patrakusį Simpsonų šeimynėlės, jų draugų ir Springfildo gyventojų gyvenimą įsiterpia teologija, kelianti svarbią žmogaus ir Dievo santykio problemą, taip pat seriale nevengiama religinių temų. Kaip pavyzdys pateikiama ištrauka iš serialo, kur puolęs į paniką Homeris klausia žmonos: „Mardže, o kas jeigu mes pasirinkome ne tą religiją? Vadinasi, kas savaitę vis labiau siutiname Viešpatį.“ Homeris mėgsta kreiptis į Dievą kaip į savo paskutinę viltį, tik suklysdamas vis pasako: „Gelbėk mane, Supermene.“ Nepamiršta ir viena ironiškiausių serialo scenų, kurioje Homeris prašo audiencijos pas Dievą, užkopia debesų laiptais į dangų ir ten ant rašomojo stalo pamato užrašą: „Tikiu į save.“
