„Šiuolaikiniame pasaulyje, sparčiai kintančiame ir blaškomame tikėjimo gyvenimui svarbių klausimų, Petro laivo vairavimui ir Evangelijos skelbimui reikalingos ne tik dvasios, bet ir kūno jėgos, jėgos, kurios pastaraisiais mėnesiais manyje tiek nusilpo, kad turiu pripažinti nesąs pajėgus gerai vykdyti man patikėtą tarnystę“, – pirmadienį netikėtai pareiškė popiežius Benediktas XVI ir pritrenkė ne tik 1,2 mlrd. pasaulio katalikų, bet ir milijardus pasauliečių bei kitų religijų atstovų.
Sveikata ar intrigos?
Tai buvo labai silpnas, į save susikoncentravęs popiežiavimas. Benediktas XVI yra toks, koks yra. Jis yra intravertas
Pastarąjį kartą popiežius savo noru pasitraukė prieš 598 metus. 1415 m. dėl politinių priežasčių – Didžiosios Vakarų schizmos – atsistatydino Grigalius XII. Katalikų bažnyčios vadovu tik kelis mėnesius išbuvęs Celestinas V atsistatydino 1294 m. Benediktas IX 1045-aisiais popiežiaus sostą pardavė savo krikštatėviui Grigaliui VI ir vėliau bandė jį susigrąžinti, bet nesėkmingai. O nepraėjus nei dvejiems metams, spaudžiamas vyskupų, trauktis dėl nusipirkto sosto turėjo ir Grigalius VI. 964 m. Šventosios Romos imperatorius privertė pasitraukti popiežių Benediktą V.
Teigiama, kad sulaukęs 80-ties apie tokią galimybę svarstė popiežius Jonas Paulius II. Esą Jono Pauliaus II patirtis galėjo paskatinti ir 85-erių Benediktą XVI žengti istorinį žingsnį. Pasak užsienio žiniasklaidos, pastaruoju metu Benediktas XVI darėsi vis silpnesnis, kentėjo nuo reumato, sąnarių skausmų ir nuo praėjusių metų vaikščiojo su lazdele.
Tačiau vokiečių leidinys „Der Spiegel“ kelia ir kitą versiją. Esą Benediktas XVI suprato, kad daugiau negali kontroliuoti Bažnyčios. Per praėjusių metų „Vatileaks“ skandalą paviešinti dokumentai ir laiškai šokiravo informacija apie intrigas Vatikane ir vidinę kardinolų kovą, kurios popiežius nepajėgė sustabdyti. Tą iš dalies patvirtino ir ilgametis Benedikto XVI draugas Maxas Seckleris: „Net sunku įsivaizduoti, kokios intrigos vyksta Romoje.“
Nuo krizės prie krizės
Kad ir kokios bebūtų pasitraukimo priežastys, Benedikto XVI sprendimas sulaukė tik pagarbių įvertinimų. Viena vertus, niekas iš tarptautinių lyderių per daug nedrįsta Vatikano kritikuoti ir iki šiol. Kita vertus, nedažnai absoliutus monarchas (kad ir teokratinės valstybės) pasitraukia iš posto savo noru. Toks žingsnis tarsi rodytų, kad Bažnyčia modernėja ir taikosi prie dabartinių aktualijų ne tik atidarydama socialiniame tinkle „Twitter“ popiežiaus paskyrą.
Vis dėlto Benediktą XVI sunku būtų pavadinti moderniu popiežiumi. Dar būdamas kardinolu Josephu Ratzingeriu, jis buvo pramintas „Dievo rotveileriu“ dėl aistringos Bažnyčios gynybos nuo kritikų. Tapęs popiežiumi J.Ratzingeris išliko toks pat intelektualiai konservatyvus ir dogmatiškas.
Dalis liberalių pažiūrų katalikų vylėsi, kad 2005 metais perėmęs sostą po reformatoriumi laikyto popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, jis tęs Bažnyčios modernizaciją. „Tikėtasi, kad, kaip puikus teologas, kuris moka rašyti plačioms masėms, Benediktas XVI pajėgs įkvėpti įgulą ir su ja plauks per banguotą jūrą. (...) Tačiau kai Bažnyčia susidūrė su didžiuliais iššūkiais realiame pasaulyje, Benediktas XVI kaip biliardo kamuoliukas šokinėjo nuo vienos krizės prie kitos“, – rašo dienraštis „The New York Times“.
2006 metais sakydamas kalbą Vokietijoje popiežius pacitavo Bizantijos imperatoriaus žodžius, kad musulmonų pranašas atnešė tik blogį, ir užrūstino islamo sekėjus. Kai kurių katalikų kunigų nepasitenkinimą sukėlė jo bandymas sugrąžinti lotynų kalbą į mišias. Jam nepavyko reformuoti Vatikano biurokratijos.
Benediktas XVI atmetė bet kokią moterų galimybę tapti katalikų kunigais ir net ekskomunikavo vieną JAV dvasininką už tai, kad šis bandė tai padaryti. Be to, jis sugrąžino į Bažnyčią vyskupą, kuris neigia holokaustą.
Popiežius sukėlė protestus pareiškęs, kad prezervatyvai skatina AIDS plitimą. Seksualinės mažumos taip pat sulaukė tik jo pasmerkimo. Galiausiai, Benediktas XVI nesėkmingai tvarkėsi su didžiuliu kunigų vykdyto seksualinio išnaudojimo skandalu.
„Tai buvo nyki popiežiavimo era, – „The New York Times“ sakė istorijos docentas iš Keino universiteto (JAV) Christopheris M.Bellitto. – Tai buvo labai silpnas, į save susikoncentravęs popiežiavimas. Benediktas XVI yra toks, koks yra. Jis yra intravertas.“
Tačiau būtent už tai konservatyvių pažiūrų katalikai ir tradicionalistai turėtų Benediktą XVI dievinti. Atmesdamas liberalias idėjas jis bandė kurti galbūt mažesnę, bet dogmatiškai labiau susitelkusią ir stipresnę Bažnyčią.
„Popiežius Benediktas XVI nesugebėjo pakeisti savo požiūrio, kurį jam įskiepijo gimtoji Bavarija ir kurį jis regėjo kaip tiesos dovaną: Romos katalikų bažnyčią įkūrė Jėzus Kristus ir, nepaisant visos jos žmogiškos netobulybės, ji turi galią apibrėžti doktriną ir pasakyti, kas yra tiesa, o kas – melas“, – britų nacionalinio transliuotojo BBC svetainėje rašė Vatikano ekspertas Markas Dowdas.
Tikėtis radikalių pokyčių Bažnyčioje būtų per daug optimistiška
Nelengva užduotis kardinolams
Benediktas XVI paskelbė, kad atsisakys popiežiaus sosto vasario 28-ąją, 20 valandą, ir pasitrauks gyventi į Vatikano vienuolyną. Skelbiama, kad iki Velykų (kovo 31-osios) turėtų būti paskelbtas naujas katalikų vedlys. Tad kovo viduryje 117 kardinolų privalės išrinkti naują popiežių.
Nors jau įvardyta daugiau nei dešimt pagrindinių kandidatų į popiežiaus sostą, tačiau kardinolų Konklavoje laukia nelengva užduotis, turint omeny Vatikano vidines intrigas ir vis gausėjančius raginimus naujuoju Katalikų bažnyčios vadovu paskirti dvasininką ne iš pasaulėjančios Europos, o iš Pietų Amerikos ar Afrikos, kur gausėja Romos katalikų sekėjų.
Dar sunkesnė užduotis laukia naujojo popiežiaus.
„Benediktas XVI palieka Bažnyčią dar labiau susiskaldžiusią. Jis tapo svetimas daugumai katalikų, bet ne vyskupams ir kardinolams, kurie laikosi hierarchijos, remia ir įgyvendina tai, ką popiežius sako. Tačiau paprasti katalikai abejoja, ar Bažnyčia eina gera kryptimi, ir jaučia didesnę nei prieš aštuonerius metus takoskyrą“, – „The New York Times“ dienraščiui teigė katalikų savaitraščio „The Tablet“ korespondentas Vatikane Robertas Mickensas.
Šeši pagrindiniai iššūkiai
Naujajam Katalikų bažnyčios vadovui BBC pateikia šešis pagrindinius iššūkius, su kuriais jis susidurs.
Visų pirma, būtina suvaldyti Vatikaną, ko nepavyko padaryti teoretikui intelektualui Benediktui XVI. „Vatileaks“ paviešinti dokumentai rodo, kad dėl intrigų ar net korupcijos Bažnyčios vyriausybė – Kurija – yra neveikianti institucija.
„Būtina decentralizacija. Tai tikrai milžiniška ir nepavydėtina užduotis jo (Benedikto XVI, – red. past.) įpėdiniui“, – BBC teigė ilgametis Vatikano ekspertas Cliffordas Longley.
Antra, lygybės įstatymai. Dabartinė netolerantiška politika ne tik atstumia vakariečius nuo katalikybės, bet gali sulaukti teisminių pretenzijų.
„Lygybės įstatymai, tokie kaip tos pačios lyties santuokų leidimas, krikščionis ir Bažnyčią daro potencialiais teismo ieškinių dėl antidiskriminacinių įstatymų pažeidimų taikiniais“, – kalbėjo katalikiškų reikalų žinovas Austinas Iverereighas.
Trečia, naujajam popiežiui teks baigti gesinti kunigų pedofilijos skandalų gaisrus. Nors Benediktas XVI pasmerkė kunigus pedofilus, tačiau iki šiol bylų tyrimai vyksta lėtai ir labai slaptai.
„Kitas popiežius privalo apsaugoti vaikus. Jis turi nustoti atsiprašinėti ir nušalinti vyskupus, kurie toliau bando nuslėpti šiuos šlykščius nusikaltimus“, – teigė Išgyvenusiųjų kunigų prievartą tinklo vadovas Davidas Clohessy.
Ketvirtas iššūkis – moterų vaidmuo. 2007 metais Benediktas XVI pažymėjo, kad Jėzus Kristus pasirinko ne tik 12 apaštalų, bet ir nemažai moterų, kurios labai daug nuveikė religijos labui. Tačiau iki šiol daugelis Bažnyčios durų dailiajai lyčiai uždarytos, o atsidavusios Dievui moterys neretai patiria visapusišką diskriminaciją.
Penkta, naujasis popiežius turės ieškoti santykio su kitomis religijomis. Teks spręsti suaktyvėjusį krikščionių persekiojimo Artimuosiuose Rytuose klausimą ir ieškoti galimybių statyti tiltus tarp katalikybės ir musulmonų, judėjų bei kitų religijų atstovų.
Paskutinis, bet tikriausiai didžiausias iššūkis – mažėjantis katalikų ir kunigų skaičius. Vakaruose didėja nusivylimas Katalikų bažnyčia ir net kunigai ją palieka. Be to, didėja liberaliau į celibatą, santuoką po skyrybų, moterų bei seksualinių mažumų vaidmenį žiūrinčių evangelikų įtaka didžiosiose katalikybės kolonijose Pietų Amerikoje ir Afrikoje.
Vis dėlto tikėtis radikalių pokyčių Bažnyčioje būtų per daug optimistiška. Apie panašius iššūkius kalbėta ir prieš išrenkant popiežiumi J.Ratzingerį. Katalikų bažnyčia yra per daug konservatyvi, hierarchiška. Šioje struktūroje labai giliai įsišaknijęs tęstinumo principas. Be to, bent pirmaisiais metais Benedikto XVI įpėdinio politiką ribos iš sosto pasitraukusio popiežiaus įdirbis, įtaka ir autoritetas.
Konklava
Žodis „konklava“ yra kilęs iš lotynų „cum clave“ („su raktu“). Tai siejamas su tuo, kad Romos katalikų bažnyčios aukščiausi pagal hierarchiją dvasininkai yra uždaromi Siksto koplyčioje. Tikslas – jie turi jaustis kaip galima labiau nepatogiai, kad kuo greičiau apsispręstų dėl naujojo popiežiaus.
Vis dėlto pirmoji Konklava įvyko Italijos viduryje esančiame Viterbe, nes Roma buvo apimta neramumų.
1271 m. kardinolai per 33 mėnesius nesugebėjo susitarti dėl naujojo popiežiaus ir Viterbo žmonės prarado kantrybę. Jie privertė miesto valdžią užrakinti kardinolus tvirtovėje, apriboti jiems tiekiamo maisto racioną ir nuimti pilies stogą virš jų galvų. Netrukus kardinolai išrinko Grigalių X, kuris po trejų metų įtvirtino naujas Katalikų bažnyčios vadovo rinkimo taisykles. Pagal jas, kardinolai privalo būti izoliuoti ir jiems nuolat mažinamas maisto racionas, galiausia lieka tik duona ir vanduo. Grigaliaus X įpėdinis buvo išrinktas per dieną, dar kitas popiežius – per septynias dienas.
Pagal Jono Pauliaus II 1996 m. patvirtintas naujas taisykles, kardinolai patogiai apgyvendinami Vatikano svečių namuose. Jie iš ten autobusu vežami į Siksto koplyčią, kur po Mikelandželo freska „Paskutinio teismo diena“ vyksta balsavimas. Nors dar iki Konklavos tariamasi dėl kandidatų, tačiau tikima, kad už uždarytų Siksto koplyčios durų kardinolų pasirinkimą nulemia Šventoji dvasia.
Balsavimo lapeliai sudeginami. Jei nesutariama, virš Siksto koplyčios kyla juodi dūmai, jei naujasis popiežius išrenkamas – balti.
Benediktą XVI išrinkusi Konklava prasidėjo 2005 m. balandžio 18 d. ir baigėsi kitą dieną po keturių balsavimų. Balsavime gali dalyvauti daugiausia 120 kardinolų, bet jie turi būti ne vyresni nei 80 metų. Kovą vyksiančioje Konklavoje balso teisę turės 117 kardinolų.
Pagrindiniai kandidatai
Įtakingas ir glaudžius ryšius su Italijos valdžios elitu palaikantis Milano arkivyskupas 71-erių Angelo Scola. Konservatyvių pažiūrų intelektualas, besidomintis bioetika bei katalikų ir musulmonų santykiais, yra laikomas stipriausiu italų kandidatu.
Kitas minimas italas – 70-metis gerai žinomas intelektualas ir Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas Gianfranco Ravasi. Benediktas XVI jį paskyrė kardinolu ir šių metų Gavėnios rekolekcijos vadovu.
Vienos arkivyskupas 68-erių Christophas Schoenbornas vadinamas Benedikto XVI mokiniu, bet jis laikomas per liberaliu, pasisakančiu už didesnį Bažnyčios skaidrumą.
68-erių dogmatiškas teologas kanadietis kardinolas Marcas Ouellet yra laikomas Benedikto XVI favoritu. 2010 m. popiežius kanadietį paskyrė įtakingu Vyskupų kongregacijos prefektu.
63 metų charizmatiškas konservatorius Niujorko arkivyskupas Timothy M.Dolanas.
64-erių Apaštališkosios signatūros aukščiausiojo tribunolo prefektas Raymondas L.Burke‘as.
Išsilavinimą Vakaruose įgijęs 64-erių kardinolas iš Ganos Peteris Appiah Turksonas, kurį Benediktas XVI paskyrė Popiežiškosios teisingumo ir taikos komisijos pirmininku.
Pietų Amerikos kandidatu laikomas argentinietis 69 metų kardinolas Leonardo Sandri, kuris buvo artimas Jonui Pauliui II ir puikiai išmano Vatikano koridorius.
