Viena kruviniausių kontratakų buvo Vyslos vidupyje, prie Maciejovicų. Ten hitlerininkus atakavo 13-asis Vilniaus ulonų pulkas, o jo priekyje šuoliavo pirmasis Vilniaus totorių eskadronas. Oficialus, statute įrašytas, to eskadrono kovos šūkis buvo „Nuo ausies kirsk!“
Deja, šūkį panaudoti teko mažai. Hitlerininkų aviacija ir artilerija užklupo vilniečius dar keliantis per Vyslą. Iš 250 raitelių gyvų liko tik penki. Taip rugsėjo 10-ją baigėsi epocha, kuri tęsėsi beveik 600 metų.
Mes neturime atsisakyti jokios Lietuvos istorijos dalies. Taip, Lietuva buvo susijungusi su Lenkija į Žečpospolitą, dar vadintą Dviejų tautų valstybe. Bet po to susijungimo istorija nepasibaigė. Lietuva, visi jos žmonės, labai įvairūs, Lietuvos žemė, nenustojo gyvuoti. Sutartys, kurias pasirašydavo mūsų didieji kunigaikščiai, tarp jų ir Vytauto sutartis, kviečianti totorius su šeimomis atvykti į Lietuvą ir tarnauti kareiviais – niekada neatšaukta ir nepanaikinta sutartis. Okupacijos – caro, 20 metų trukusi lenkų okupacija nieko nekeičia. Lietuvos totoriai – mūsų žmonės, taškas. Ir apie juos turime daugiau žinoti. Juolab kad Lietuvos totorių istorija labai vaizdinga.
Ji prasidėjo XIV amžiaus pabaigoje, kai byrant Auksinei Ordai Vytautas pasikvietė totorius, nes tikėjosi su jų, ištikimų jam asmeniškai, pagalba atkurti Mindaugo karalystę. Ir tai būtų pavykę, jeigu ne pralaimėjimas prie Vorkslos ir ne lenkų didikų intrigos. Totoriams buvo dovanota žemė, įsipareigota nevaržyti jų tikėjimo, neversti nutautėti, o jie įsipareigojo dalyvauti visuose mūsų mūšiuose. Jie išstatydavo 15 vėliavų, po 500 raitelių kiekvienoje pilyje. Susitarimas buvo vykdomas visus 600 metų! Chano Tochtamyšo, to, kuris buvo užėmęs Maskvą ir ją sudegino, sūnus caraitis Džalalas Ed-Dinas vadovavo totorių kavaleristams Žalgirio mūšyje. O vėliau Latvijos teritorijoje, ir prie Byčinos, ir Kircholmo.
Na, ne viskas mūsų santykiuose buvo medus ir cukrus. Lietuviai buvo artojai, o totoriai - profesionalūs kariai. Kai jiems nemokėdavo sutarto atlyginimo, jie pereidavo į priešo pusę. Taip buvo prie Ochmatovo, daug vėliau Kameneco apgultyje. Bet kai Sobieskis totoriams atvežė sutartas algas, vėl pažadėjo neversti į krikščionybę, jie grįžo į Žečpospolitos pusę. Daugiau, tarp kitko, nesimėtė.
Totorių pulkai kovojo Baro konfederacijoje prieš Rusiją, ir Kosciuškos sukilime, Napoleono karuose. Lietuvos totorių ulonų (beje, tai totoriškas žodis) eskadronas tapo imperatoriaus gvardijos dalimi. Nes tik ulonai mokėjo kautis su kazokais, su jų staigiai atlekiančiais būriais. Specialiai buvo apmokyti. Prancūzai nemokėjo. Todėl totorių eskadronas lydėjo Napoleoną iki Maskvos ir atgal, visą kelią iki Paryžiaus.
Totoriai kovėsi mūsų pusėje 1831-jų ir 1863-jų sukilimuose.
Buvo totorių karių gentys ir buvo žemdirbių, buvo ir jų amatininkų gentys. Tenka pripažinti liūdną faktą - karai išretindavo karius. 1939-aisiais Vilnijos totoriai prieš hitlerininkus galėjo suruošti jau tik vieną eskadroną. Jis ir stojo į tą paskutinę XX amžiaus kavalerijos ataką pildyti protėvių duotą pažadą.
Lietuvos totoriai puikiai atsimena savo istoriją ir supranta, kad jiems priklauso garbinga vieta Lietuvos istorijoje. Jie saugo senuosius raštus, jiems suteiktas privilegijas. Yra Lietuvos totorių sąjunga.
Beje, ji neseniai paskelbė rinkliavą. Totoriškame Raižių kaime, Alytaus rajone, pastatys paminklą Vytautui Didžiajam. Pirmą paminklą Vytautui po nepriklausomybės atgavimo.
