Pirmą kartą po sausio mėnesį įvykusios inauguracijos pasirodydamas pasaulinėje scenoje, B.Obama Londone dalyvavo derybose dėl pasaulinės ekonomikos krizės, kuriose vylėsi įtikinti kitas šalis skirti daugiau pinigų pasauliniam augimui atnaujinti.
B.Obama G-20 šalių viršūnių susitikime, kuris baigėsi ketvirtadienį, negavo jokių naujų pažadų dėl išlaidų, bet jo rezultatus pateikė palankioje šviesoje, pavadino šį viršūnių susitikimą persilaužimu ir sveikino susitarimus dėl finansinio reguliavimo bei papildomų lėšų Tarptautiniam valiutos fondui (TVF).
Finansų rinkoms kilimu reagavus į tai, kad G-20 viršūnių susitikimas nesibaigė ginču, B.Obama patvirtino savo, kaip konsensuso ieškotojo, vaidmenį. Tokį įvaizdį jis akcentavo savo politinio iškilimo Jungtinėse Valstijose metu.
Finansų rinkoms kilimu reagavus į tai, kad G-20 viršūnių susitikimas nesibaigė ginču, B.Obama patvirtino savo, kaip konsensuso ieškotojo, vaidmenį.
„Kiekviena šalis turi savų ... ginčijamų klausimų, kuriuos koks nors lyderis gali laikyti ... išties svarbiais, tokiais, kokie jam yra nediskutuotini“, – sakė B.Obama sausakimšoje spaudos konferencijų salėje.
Apibūdindamas savo požiūrį į pasaulio reikalus, B.Obama sakė, jog Amerika yra „svarbi veikėja ir lyderė pasaulinėje arenoje“, bet geriausiai savo įtaka naudojasi, kai įsiklauso į kitų šalių susirūpinimą.
B.Obama atsisakė tiesiogiai lyginti save su G.W.Bushu, bet jo komentarai turėjo būti kontrastas tam, ką B.Obamos pirmtako kritikai vadino tendencija veikti vienašališkai.
B.Obamos stilius taip pat buvo kontrastas kai kuriems kitiems G-20 lyderiams, tokiems kaip tiesmukas Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy.
Nors prieš viršūnių susitikimą B.Obama akcentavo vienybės būtinybę, N.Sarkozy pareiškė, kad nesies savęs su jokiais „apgaulingais kompromisais“, ir užsiminė, kad gali išeiti, jei bus neįmanoma išspręsti ginčo dėl reguliavimo.
Spaudos konferencijoje B.Obamos pasaulinis populiarumas buvo akivaizdus, kai jis pakaitomis kvietė klausti amerikiečių ir užsienio žurnalistus. Užsienio žurnalistai, norėdami būti pakviesti, šaukė ir mojo.
B.Obamai pasirinkus žurnalistę iš Indijos, ji karštai padėkojo: „Ačiū, kad pasirinkot mane“.
Kai prezidentas nusičiaudėjo ir pasakė, kad peršalo, žurnalustai jam choru palinkėjo: „Į sveikatą“.
Tačiau nei B.Obamos populiarumas, nei jo antibušiškas įvaizdis nenuslopino klausimų apie tai, ar kilus finansinei krizei, dėl kurios daugelis užsienyje kaltina negriežtą JAV rinkų reguliavimą, mažėja Amerikos įtaka pasaulyje.
Nors ir tvirtino, jog „netiki nuomone, kad Amerika negali vadovauti pasaulyje“, B.Obama pripažino, kad daug kas pasikeitė nuo praėjusio didelio pasaulio finansų struktūros pertvarkymo Breton Vudse Naujajame Hampšyre, baigiantis Antrajam pasauliniam karui.
B.Obama pripažino, kad negalima grįžti į JAV prezidento Franklino Roosevelto ir britų ministro pirmininko Winstono Churchillio, „sėdinčių kambaryje su brendžiu“ ir sprendžiančių pasaulio likimą, laikus.
„Tai ne toks pasaulis, kuriame gyvename, ir neturėtų būti toks pasaulis“, – sakė jis ir pridūrė: „Tai nėra praradimas Amerikai. Gerai, kad Europa dabar atstatyta ir yra galybė, kad Japonija dabar atstatyta ir yra galybė, Kinija, Indija – tai vis judančios šalys“.
