„Kai pamatau savo vaikus, noriu nusižudyti, – BBC pasakojo vyras. – Mes bejėgiai. Tiesiog tyliai laukiame ir maldaujame Dievo mirties.“
Praėjus trims mėnesiams po 20 mln. Pakistano gyventojų palietusių ir penktadalį šalies nusiaubusių potvynių, Liaqatas prarado namus, viltį ir neturi atsakymų į savo šešių vaikų klausimus.
„Jie verkia prašydami maisto, – sakė vyras. – Aš jiems sakau, kad Dievas atsiųs mums ką nors labai gerą, ir nusiunčiu juos miegoti. Ryte jie vėl prašo maisto ir tuomet aš jiems dar sykį pasakau, kad Dievas ką nors atsiųs.“
Bergždžiai stovi eilėje
Liaqatas buvo vienas iš minios palūžusių vyrų, valandų valandas spiginant kaitriai saulei laukusių eilėje Dauro mieste, kur potvynio aukoms buvo dalijami būtiniausi produktai. Kaip ir daugelis kitų teritorijų Sindh provincijoje, Daur miestas yra atkirstas vandens. Mieste buvo dislokuoti kariai, kad suvaldytų alkstančiuosius, į vietą, kur tikėjosi rasti nors mažiausią paguodą, pradėjusių rikiuotis dar šeštą valandą ryto.
Vienu malūnsparniu Jungtinių Tautų (JT) Pasaulio maisto programos (PMP) darbuotojams pavyko atgabenti 250–300 maisto davinių, tačiau eilėje stovėjo tris ar net keturis daugiau žmonių.
„Visa tai kelia didžiulį sielvartą, – sakė PMP atstovė Dorte Jessen, žvelgdama į didžiulę minią žmonių. – Poreikis yra milžiniškas ir padėti norisi visiems.“
Kai pamatau savo vaikus, noriu nusižudyti. Mes bejėgiai. Tiesiog tyliai laukiame ir maldaujame Dievo mirties.Tačiau tądien ne visi, stovėję eilėje, sulaukė pagalbos. Liaqatas buvo vienas iš tų, kuris namo maisto davinio neparsinešė. Netrukus tokių kaip jis gali dar padaugėti. PMP pranešė lapkritį privalėsianti perpus sumažinti maisto davinių kiekį dėl sumažėjusios labdaros. Iš JT prašytų 2 mlrd. JAV dolerių (apie 4,98 mlrd. litų) Pakistano potvynio aukoms gelbėti iki šiol surinkta mažiau nei 40 proc.
Miršta iš bado
Sindh provincijoje neprievalgis visuomet buvo problema. Pasak D.Jessen, šiuo metu ji pavojingai didėja. „Stovyklose, kurias mes stebime, neprivalgis yra šokiruojamai didelis, – sakė ji. – Šie skaičiai jau ir seniau buvo aukšti. Dabar jie grėsmingai dideli.“
Sukkur miesto ligoninėje BBC žurnalistė susipažino su keliomis bado aukomis. Purvinos šios ligoninės vaikų palatos buvo perpildytos, jose trūko oro. Kai kurie iš sunkiai sergančių vaikų lovose gulėjo po du. Tarp jų – ir šešių mėnesių berniukas Ali Nawazas.
Vaikas nerodė jokių emocijų, o iš jo buvo likęs tik skeletas – visas kūnas nuo bado tiesiog susitraukė. A.Nawazas taip pat kentė nuo plaučių uždegimo, kurį pasigavo miegodamas po atviru dangumi.
Vaiko močiutė Mai Sehat nuolat budėjo prie Ali. „Neturėjome jokios transporto priemonės, kad būtume galėję jį kur nors nuvežti, – verkdama pasakojo moteris. – Dėl skurdo mes esame visiškai bejėgiai. Dėl Ali jaučiame didžiulę kančią. Negaliu į jį nė žiūrėti, kai jis tokios būsenos.“
Kalbėdama moteris glostė tai, kas liko iš jos anūko, ir vis meldė Dievo suteikti sveikatos bei ilgą gyvenimą vieninteliam anūkui.
Chaoso auka
Kitos potvynio aukos jau palaidojo savo vaikus. Shikarpuro mieste esančioje stovykloje BBC žurnalistė susipažino su dviem šeimomis. Basra Qurban prarado 18 mėnesių dukterį Aasia per chaosą, kilusį humanitarinės pagalbos darbuotojams dalijant maistą.
„Jai buvo sulaužyta nugara, – pasakojo moteris. – Kai Aasia gimė, tikėjomės, kad suteiksime jai gerą išsilavinimą ir gerą aplinką. Šis vaikas buvo pats mieliausias.“
Išdalijus maisto davinius, kai prieš dvi savaites žuvo Basros dukra, moteris daugiau nesulaukė jokios pagalbos. „Mes mirštame iš bado. Mūsų vienintelė viltis yra Dievas“, – sakė moteris.
Kaimynai stovykloje sakė, kad kai jie surengė protestą dėl Aasios mirties, valdžia labai greitai į tai reagavo. „Protestuodami mes užblokavome kelią, – pasakojo Liaqat Hussain. – Tačiau atvyko žmonės iš valdžios ir pradėjo mušti mus pagaliais, liepė grįžti į stovyklą.“
Žmonės teigia nesulaukę jokios pagalbos iš valdžios. Ši pripažino lėtai reagavusi į valstybę ištikusią krizę, tačiau net ir praėjus keliems mėnesiams nuo jos pradžios vis dar nesugeba susitvarkyti su šia katastrofa.
Visai netoli stovyklos Nimani Bakhsh palaidojo savo dvynes Hanifą ir Sharifą didžiulio medžio pavėsyje. Jos gyveno vos 12 dienų. Nimani pasakojo, kad mergaitės mirė iš alkio, nes ji neturėjo pakankamai pieno. „Mano vaikai, prašau, grįžkit, – prie kapo verkė moteris. – Jūs išėjote į kitą pasaulį, mano dukrytės, bet prašau, grįžkite. Dieve, prašau, grąžink jas.“
Naujos grėsmės
Aasia, Hanifa ir Sharifa yra vienos iš daugybės potvynio aukų, kurių mirtys liko faktiškai nepastebėtos. Baiminamasi, kad tokių per artimiausius mėnesius tik daugės.
Pasak Pakistane dirbančių humanitarinės pagalbos darbuotojų, daugybė pažadų suteikti pagalbą buvo tarsi nuplauti potvynio vandens. Jie įspėja, kad gautos lėšos sparčiai mažėja, o naujų grėsmių tik daugėja.
Šalyje plinta ligos, be to, artėja žiema. Iš 20 mln. potvynio aukų septyni milijonai vis dar neturi pastogės.
Kai kuriuos žmones BBC žurnalistė rado atokiose ir sunkiai pasiekiamose teritorijose – kad nusigautų iki kai kurių iš jų, jai prireikė porą valandų plaukti valtimi.
Jauna motina Parveen rankose supavo sūnų Mohammedą Hussainą ir stebėjosi, kaip jis išgyvens, kai oro temperatūra pamažėle krinta.
Parveen su tūkstančiais kitų tapo potvynio vandens, karščio, šalčio ir uodų įkaite. „Mes labai bijome žiemos, – sakė ji. – Neturime nei pledo, nei šiltų drabužių, nei maisto.“
Praėjus dviem mėnesiams nuo potvynio pradžios, šie žmonės neturi net palapinių – tuo nesugebėjo pasirūpinti nei Pakistano valdžia, nei tarptautinė bendruomenė.
