Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Penki Rusijos mitai apie karą Ukrainoje, kuriuos nekritiškai prarijo Vakarų žiniasklaida

Propaganda Rusijoje
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Propaganda Rusijoje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vakarų skelbiamos sankcijos Rusijai ir trapi taika tarp Maskvos ir Kijevo nesugeba pakeisti fakto, kad Kremliui jau pavyko pasiekti daugumą savo tikslų Ukrainoje. Krymas – prarastas, o teritorijoms Rytų ir Pietų Ukrainoje gresia panašus likimas. JAV ir ES turėtų geriau suvokti, kad ne vien teroristai ir Rusijos kariai bei ginkluotė Rytų Ukrainoje užtikrino Kremliaus pranašumą. Rusijos propaganda ir informacinis karas buvo net efektyvesni nei kariniai veiksmai – norinčių duoti atsaką Vakarų rankos buvo tarsi surištos, „Forbes“ rašo Agnia Grigas ir Marcelis van Herpenas.

Maskvos skleidžiamos propagandos mastus būtina suvokti – ji sugebėjo prasiskverbti į Vakarų žiniasklaidą ir taip padeda vykdyti ekspansionistinę Vladimiro Putino politiką. Nuo Krymo aneksijos kovo mėnesį penkis mitus Rusijos propagandos mašina tol grūdo visiems į galvas, kad jie jau sugeba patekti į Vakarų žiniasklaidos straipsnius ir taip sustiprina V.Putino galias Ukrainoje.

Pirmasis mitas duoda pradžią ir visiems kitiems. Tai – Kremliaus naratyvas, kad Krymas ir Rytų Ukraina iš tikrųjų yra rusiškos teritorijos. Maskvos argumentai remiasi Kijevo Rusios valstybės istorija, kurią IX a. Ukrainos teritorijoje sukūrė Rytų slavai (Kremlius teigia, kad rusai).

Buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, kuriose daugelį metų rusų kalba buvo pagrindinė vartojama kalba, kalbėjimas rusiškai nebūtinai reiškia, kad žmogus yra etninis rusas.

Net jeigu tokie aiškinimai ir turi kažkokį silpną pagrindą viduramžių istorijoje, šios dienos realybė – kitokia.

2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, iš 24 Ukrainos sričių tik Donecko ir Luhansko srityse rusų buvo daugiau nei 50 proc.

Tačiau net ir šis skaičius nieko nereiškia. Buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, kuriose daugelį metų rusų kalba buvo pagrindinė vartojama kalba, kalbėjimas rusiškai nebūtinai reiškia, kad žmogus yra rusas.

Pavyzdžiui, prieš Krymo aneksiją šiame pusiasalyje rusiškai kalbantys sudarė 77 proc. gyventojų, tačiau rusai – tik 58 proc.

Antrasis mitas aiškina, kad po to, kai Euromaidano revoliucija nuvertė valdžią Kijeve, Rytų Ukrainos gyventojai prašė Rusijos pagalbos – kad ji apgintų nuo naujosios valdžios. Ši pasaka buvo itin aktyviai ir plačiai skleidžiama, tačiau 2014 m. balandį „Gallup“ apklausos duomenimis vos 8 proc. Rytų Ukrainos gyventojų atsakė, kad jie tikrai nori Rusijos kariuomenės apsaugos. 52 proc. atsakė „tikrai ne“, 11 proc. – „greičiau taip“, 17 proc. – „greičiau ne“.

Šie du mitai – kad Rusija tiesiog reagavo į rusų prašymą juos ginti – buvo panaudoti kaip Rusijos karinių veiksmų Kryme ir Rytų Ukrainoje pretekstas.

Socialinių tinklų nuotrauka/Rusijos kariai Ukrainoje
Socialinių tinklų nuotrauka/Rusijos kariai Ukrainoje

Trečiasis mitas – Donbase kaunasi vietos „separatistai“.

Šis mitas ypač gajus ir visiškai iškreipia tikrosios situacijos vaizdą. Vieša paslaptis, kad tų „separatistų“ daugumą sudaro Rusijos specialiųjų pajėgų nariai, buvę Rusijos kariuomenės kariai, kazokų ir čečėnų smogikai. Vietos nusikaltėliai – tik nedidelė jų dalis.

Besitęsiantis termino „separatistai“ vartojimas sustiprino Kremliaus pasakojimą apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Mito perpasakojimas Vakarų žiniasklaidoje tarsi patvirtina Maskvos versiją, kad Donbase Ukrainos kariuomenė kaunasi su vietos sukilėliais, o Rusijos kariuomenė – niekuo dėta.

Tačiau tiesa tokia, kad šios dienos Rusijos „antifašizmas“ yra ne kas kita, o nacionalizmo ir ksenofobijos kupinas savęs šlovinimas. Jis neturi nieko bendro su tikruoju antifašizmu.

Ketvirtas ir ypač ciniškas mitas skelbia, kad naująją Ukrainos valdžią sudaro fašistai.

Toks Kijevo vaizdavimas leidžia Maskvai skleisti ir penktąjį propagandinį mitą – kad Rusija ir jos rėmėjai yra „antifašistai“. Neseniai V.Putinas palygino karą Donbase su didvyriška kova su fašistais Antrojo pasaulinio karo metais Leningrade. 

Tačiau tiesa tokia, kad šios dienos Rusijos „antifašizmas“ yra ne kas kita, o nacionalizmo ir ksenofobijos kupinas savęs šlovinimas. Jis neturi nieko bendro su tikruoju antifašizmu, kurį apibūdina demokratinių principų laikymasis, pagarba tarptautinei teisei ir žmogaus teisių apsauga.

Tai, ką dabar Rusija vadina „antifašizmu“, yra šovininistinių ir nacionalistinių nuotaikų išraiška, kuri yra be galo panaši į modernųjį fašizmą. Todėl joks sutapimas, kad V.Putino draugai Europoje yra žinomi neofašistai ir kraštutinės dešinės partijų atstovai.

Yra svarbu sugriauti visus šiuos mitus, o svarbiausia – penktąjį, patį niekingiausią. Svarbu įvardinti viską tikraisiais vardais – kad Rusijos „antifašizmas“ yra V.Putino ultranacionalistinis, populistinis ir natyvistinis režimas, visiška liberaliosios demokratijos priešingybė. Arba vienu žodžiu – neofašizmas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min