Tačiau kai kurie vietos gyventojai sako, kad jiems svarbesnis saugumas, prekyba ir galimybė bendrauti su giminaičiais nei Pietų Osetijos nepriklausomybė.
Apgriauto Cchinvalio centre šeštadienį naktį susirinko apie penkis tūkstančius gyventojų, kai kurie jų laikė rankose žvakes žuvusiųjų atminimui pagerbti. Karo metinėms gedulo akcija buvo pavadinta „Atminimo žvakė.“
Šalia aikštės organizatoriai įrengė platų ekraną, kur skambant muzikai buvo rodomi praėjusiais metais vykusių mūšių ir sukruvintų taikių gyventojų kadrai, kuriuos keitė buvusios JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice, Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio ir dabartinio JAV prezidento Baracko Obamos, polemizuojančio su senatoriumi respublikonu Johnu McCainu, kalbos.
„Aš lenkiu galvą prieš Rusijos ir Pietų Osetijos motinas, netekusias savo sūnų. Mes atrėmėme priešo agresiją, bet šie vaikinai niekuo nenusikalto... Eina laikas, bet mūsų atmintyje tebėra gyvi 2008 metų įvykiai“, – sakė Pietų Osetijos prezidentas Eduardas Kokoity.
Skirtingi vertinimai
Pietų Osetija de facto atskilo nuo Gruzijos perkruviną pilietinį karą dešimtojo dešimtmečio pradžioje. 2008 metų rugpjūtį Tbilisis jėga mėgino atkurti šios teritorijos kontrolę, bet buvo priverstas trauktis, kai į nepripažintos respublikos teritoriją buvo įvesta Rusijos kariuomenė. Gruzijos valdžia sako, kad karą išprovokavo Rusija.
Maskva sustabdė kariuomenės ėjimą į Gruzijos gilumą tik tada, kai tai padaryti paragino Europos Sąjunga (ES) ir JAV, o po to, nepaisydama Vakarų prieštaravimų, pripažino Pietų Osetijos ir kitos buvusios Gruzijos autonomijos – Abchazijos – suverenitetą ir įsteigė jų teritorijose karines bazes. Regionų nepriklausomybę po Rusijos pripažino tik tol esanti Nikaragva, bet kol kas neužmezgė su jomis diplomatinių santykių.
Gruzija pavadino konfliktą savo teritorijos okupacija, o Pietų Osetijos vadovybė apkaltino Tbilisį mėginus vykdyti genocidą. „Saakašviliui ir visam jo nusikalstamam režimui būtina prisipažinti nusikaltus Pietų Osetijos liaudžiai. Kad būtų atkurti santykiai tarp mūsų tautų, būtina pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę“, – sakė E.Kokoity žurnalistams šeštadienį per Genocido muziejaus Cchinvalio centre atidarymą.
Muziejus įsteigtas sugriautame gyvenamajame name, kur ant sienų pakabintos sužeistų gyventojų ir sugriautų pastatų nuotraukos, o ant grindų guli raketų ir sviedinių skeveldros. Daugelis Cchinvalio pastatų iki šiol apgriauti, varteliuose žioji skeveldrų išmuštos skylės, o kaimų keliuose tebėra sprogimų duobių. kai kurie privačių namų savininkai daro remontą.
Per konfliktą mažiausiai 390 žmonių žuvo ir daugiau kaip 100 tūkst., iš kurių dauguma – etniniai gruzinai – buvo priversti palikti savo namus, sakoma žmogaus teisių gynimo grupės „Amnesty International“ pranešime, išplatintame penktadienį.
Kovinė parengtis
Rusijos ir Gruzijos valdžios, artėjant konflikto metinėms, kaltino viena kitą rengiant provokacijas ir telkiant karines jėgas prie sienos.
„Gruzijos ginkluotosios pajėgos, jos karinis potencialas kur kas didesni nei iki 2008 metų rugpjūčio, bet pas mus padėtis dabar visiškai kitokia. Čia mūsų prašymu yra Rusijos karinių bazių. Jos yra patikimos taikos ir stabilumo garantės“, – sakė E.Kokoity žurnalistams šeštadienį, atsakydamas į klausimą apie naujo karinio konflikto galimybes.
Pasak Rusijos karinės bazės vado Aleksandro Šušukino, be pasieniečių ir kitų jėgos žinybų darbuotojų, Pietų Osetijos teritorijoje nuolat yra apie 2 tūkst. Rusijos karių.
„Bet kuris agresorius, esantis gretimoje teritorijoje, mus stebi, mato mūsų kovinę parengtį ir daro išvadas. Bent jau mes to tikimės“, – sakė A.Šušukinas, rodydamas žurnalistams Cchinvalio įgulą.
„Tegu rusai stovi“
Pietų Osetijos gyventojai, išgyvenę savo namuose apšaudymus ir bombardavimus, sveikina Rusijos kariuomenę savo respublikoje, tikėdamiesi, kad tai padės išvengti karinio konflikto pasikartojimo.
Sesuo, eidama pas mus per kalnus, postus turėjo apeiti, penkis kilometrus ėjo mišku, – gruzinas Nikolajus„Mes dabar jaučiame, kad čia yra jėga, kuri mus gina“, – sakė agentūrai „Reuters“ 36-erių metų mišraus gruzinų ir osetinų kaimo Arknečio gyventoja Irma Tevilova.
„Tegu čia rusai stovi. Jeigu ne rusai, tai jie mus ...mūsų čia iš viso nebebūtų“, – sakė Pietų Osetijos Chetagurovo kaimo gyventojas Alanas Gečovas, buvęs per konfliktą savanoriu. Dabar jis dirba statybos vykdytoju Cchinvalyje. Siena tarp Pietų Osetijos ir Gruzijos tebėra uždaryta iš abiejų pusių.
„Mes verkiame, nes seniai savo giminaičių nematėme, tik telefonu pasikalbame“, – sakė agentūrai „Reuters“ 75 metų Ania Gogičeva.
„Pas mus svarbiausia problema dabar, kad keliai būtų atidaryti. Prekybos nėra, aš savo sesers ir seserėčios jau taip ilgai nemačiau... Sesuo, eidama pas mus per kalnus, postus turėjo apeiti, penkis kilometrus ėjo mišku“, – sakė gruzinas Nikolajus, gyvenantis Arknečio kaime.
„Tegu jie susitaria“
Arknetyje, kur gyvena osetinai ir gruzinai, nevyko aktyvių kovinių veiksmų, ir kaimo gyventojai sako, kad tarpnacionalinės nesantaikos tarp jų nėra. Gretimas Avnečio kaimas, kur iki konflikto gyveno gruzinai, visiškai sudegintas ir apleistas.
Chetagurovo centre esančios sugriautos mokyklos pastato pusėje sienos matyti tanko šūviu pramušta skylė. Alanas Gečojevas įeina į pastatą, rodo nesprogusią miną, raketų ir sviedinių skeveldras.
Mums vis viena su kuo būti, – svarbiausia – kad giminaičiai mus galėtų lankyti, – gyventoja „Jie mus iš viso norėjo sunaikinti. Operacija buvo tokia, kad čia nebeliktų nieko. Kai tave ir tavo tautą nori sunaikinti, kokie gali būti taikūs santykiai? ... Su tokiais kaimynais jokių klausimų negalima normaliai spręsti ... Žinoma, reikia į Rusiją stoti“, – sako A.Gečojevas.
E.Kokoity interviu „Reuters“ sakė, kad regionas gali įeiti į Rusijos sudėtį po referendumo.
Tačiau kai kurie respublikos gyventojai sako, kad jiems ne taip svarbus suverenitetas, kiek galimybė gyventi taikiai. „Yra vis viena, likti nepriklausomiems ar su Rusija. Rusija ir taip dabar mums padeda, gina“, – sako Cchinvalio gyventojas osetinas Sergejus.
„Mums vis viena su kuo būti, – svarbiausia – kad giminaičiai mus galėtų lankyti...Tegu jie ten susitaria, kad taika pas mus būtų, kad visi drauge gyventume“, – sako A.Gogičeva.
